Lengvu kūno judesiu prisėdu ant smėlio. Visiškai viena, besikalbėdama su jūra.
Viduje švelnus drebulys, lyg siela klaidžiotų apsivilkusi rudens paltą. Ir tarsi geltų tūkstančiai bičių. Lyg pulkas sniegenų bandytų ištrūkti iš vienišos krūtinės.
Priglaudžiau nebylias lūpas prie smėlio ir klausiausi... Kaip tolumoje plaukiančių laivų inkarai, stiebai, paskendusios sielos ir jūra taria jo vardą. Po skiemenį, po raidę...

Penkios bangos sugrįžo iš jūros ir prigulė ant kranto. Prisiminiau paliktą saulę, kurios tada jau nebuvo... Žara šnarėjo vėjyje. Išdegusioj akimirkoj plevėsavo žuvėdrų riksmai virš paslapties – nesuskaičiuojamos galybės bangų.
Ant pustuščio tilto lempos skaičiavo blausius praeivius – romantikus. Atrodė, atgijo blankiomis spalvomis peizažo rėmuose nutapytas paveikslas.
Ilgesys...
Sunkus dangus.
Laikas...
Tylią maldą ėmė šnabždėti mano lūpos. Delnuose – smėlis. Abi saujos lietėsi kaip du laikai – praeities ir ateities. Tik dabarties neįžvelgiau... Kiekviena į vandenį išpilta smiltelė geso buvusio laiko kertelėj, užmarštyje, iliuzijose, rūke...
Ilgiuosi...