Dulkėtu keliu į vaikystę einu,
Ten, kur manęs nieks nelaukia.
Ten, kur apgriuvusi smėlio pilis,
Ten, kur seniai siela šaukia.

Tyliai prisėsiu ant slenksčio akmens,
Pamirštą dainą oš uosis.
Nukirptus plaukus man vėjas kedens,
Ašaras saulė nušluostys.

Senas kaimynas pamos man ranka,
Žinau, jis manęs nepažino.
Užaugo, išėjo karta kelinta,
O jam smilkiniai tik pražilo.

Tuščios palaukės, tik medžiai keli,
Buvusį kiemą išduoda.
Kiek čia šėliojimų, šokių, dainų...
Kiek čia raudų išraudota.

Dulkėtu keliu atgalios grįždama
Pamirštą dainą niūniuosiu.
Savo vaikystę palikus namuos,
Sieloj ramybę nešuosi...