Leisk man stebėtis
Uostyti bičių sparnus
Kažkur girdėtas tas kvapas.
Leisk man stebėtis
Rident stiklo rutulius
Rausvų padangių kraštais.
Minios po mėnuliu
Užpils mano akis žiedais
Violetinių karolių aidas
Viską atleidžia ir pavargęs
dangus įmerks kojas į balą.

Paukštis nusikvatos ir
L e i s k man stebėtis gėlių kalbomis
Žiedlapių melsvais teptukais
Perbrauksiu per lūpas – vėsu.
Išgirstu / gal šypsena sudužo
Krintančiais stiklo rutuliais

Pasaulis per mažas
Kad atkartotų
Vakaro šlamesį

Stebėsiuos ir rinksiu
Drugelių sparnus tarp
Pirštų ir šviesos yrančius.
Sena laiko dėžutė tik man
uždarys šlamesį buvusį
tarp gaudesio ir tylos
stebėjausi rausvu jo kūnu

atsisuk
dar kartą