– Eime, tėti, aš noriu tau kai ką parodyti! – džiugiai krykštavau. – Eime, eime!
– Einu, Gertrūda, einu! Aš jau nebe toks greitas, negaliu greičiau!
Palengva šokavau per aukštas žoles katinėlių link. Praskleidus šakas darkart sukrykščiau ir juokdamasi parodžiau į lizdelį.
– Tėti, žiūrėk! Gegužiukas! – vėl šoktelėjau aukštyn.
– Negerai, kad jis skriaudžia paukštelius! Kaip matau, paukščiukai dar gyvi, atkeršykime už juos! – Tėtis pasilenkė ir atsargiai nuo žemės paėmė tris mažylius, tada iš lizdo išstūmė gegužiuką ir jo vieton pasodino teisėtus lizdelio savininkus. – Na štai, eime namo, Gertrūda.
– Tėti, aš čia dar šiek tiek pabūsiu. Gerai? – Tėvas tik gūžtelėjo pečiais ir nubrido per žolę namo.
Vos tik jis pasuko už kalniuko, griebiau nuo žemės vargšą gegužiuką ir ėmiau jį kalbinti:
– Tau šalta, mažyli? Tu nekaltas, kad tavo mamytė nenori tavim rūpintis. Eime namo, aš pabūsiu tavo mamyte, nunešiu tave į tvartą, susuksiu iš šieno gūžtą, patupdysiu ten ir pamaitinsiu. Juk sliekus ir vabalus gaudyti moku!
Taip bekalbėdama ir ėjau namo. Vos įsukus į kaimą apsižiūrėjau, ar niekas manęs nestebi pro langus, ar niekas nepasislėpęs kur nors už tvoros ar už krūmo ir konstatavusi idealų saugumą bėgte nukūriau namo. Tvarte susukau gūžtelę ir patupdžiau Mažių. Bet kad ir kaip jį tildžiau, jis vis gailiai cypsėjo.
Nebeiškentusi apsisukau ant kairės kojos ir pasipiktinusi Mažiaus įžūlumu ir nedėkingumu, nuėjau prie upeliūkščio.
Netoli tos vietos, kur upelis įsiliejo ežeran, gulbės buvo susisukusios lizdą. Jau seniai jos ten nesilankė, bet vakar mačiau, kaip išdidusis gulbinas ten nuplaukė. Ir gulbelė su juo buvo...
Staiga žvilgsnis užkliuvo už dviejų kareiviškais rūbais apsirėdžiusių vyriškių. Vienas iš jų laikė šautuvą ant peties ir įdėmiai taikėsi į gulbę.
Susidomėjusi stebėjau kiekvieną jo judesį – juk ne kasdien pamatysi medžioklį! Ir dar su kareiviška apranga! Tai tėčiui pasigirsiu!
Bet staiga tik pykšt, ir iš gulbės šono pasruvo kraujas. Ta dar bejėgiškai sumosavo sparnais ir pasidavusi skausmui krito negyva.  O mano širdį taip suspaudė skausmas, taip suspaudė... Vienintelė vieta, kur jis visas tilpo, buvo gerklė, tad išsižiojau ir ėmiau klykti. Baisiai raudodama ir kūkčiodama bėgau namo, pas Mažių, štai bent jau bus kam pasiguosti...
Šluostydamasi ašaras įsmukau daržinėn. Nuslinkau į patį daržinės kampą, kur buvau patupdžiusi gegužiuką. Bet, mano nelaimei, jo ten nebuvo.
Tėvo klausti nedrąsu, dar supyks, tad tik nubraukiau paskutinę ašarą ir nuėjau vakarienės.
– Gertrūda, marš rankas plautis! – šūktelėjo mama.
Pasiėmusi lėkštę su blynais atsisėdau prie stalo valgyti.
– Žinai, Gertrūda, Micius – puikus katinas, – prakalbo tėtis. – Ne tik mudu gegužiuką nubaudėme jį iš lizdelio išmesdami, bet ir Micius jį parnešdamas ir sudraskydamas.
Po tokių tėvo žodžių mano skausmas plyšo – pasipylė ašaros, ir kiek tik kojos leido, pasileidau laukan. Nubėgau prie upeliuko, atsisėdau prie gulbių lizdo ir įsistebeilijau į raudoną kraują, kurio vanduo dar nespėjo išsklaidyti.
Staiga pajutau, kad kažkas stovi man už nugaros. Atsisukau ir netekau žado – tai buvo tas pats medžioklis su kareiviška apranga. Rankoje jis laikė už kojų suimtą negyvą gulbę.
Lėtai pasilenkė ir padėjo ją man prie kojų ir apsisukęs ant kulno nužingsniavo savais keliais.
Pro ašaras atsiklaupusi klampiame pakrantės smėlyje su nagais kasiau gilią duobę. Iškasusi pakankamai, į ją atsargiai paguldžiau gulbelę ir užpyliau žemėmis. Tada atsisėdau šalia šviežio kapelio ir graudžiai pravirkau.
Taip ir užtiko mane besėdinčią tėvas. Nieko vienas kitam nesakėme, jis pakėlė mane nuo žemės ir snaudžiančią parnešė namo...