Ne kartą buvau skaičius laikraščiuose apie fizinį smurtą prieš moteris. Televizijos laidos mirgėdavo (mirga) nuo reportažų apie vargšeles, mėlynais paakiais, sulaužytais kaulais, nuskriaustas ir sužlugdytas, trapias būtybes.
Visada maniau, kad tokioje situacijoje, po pirmo vyro rankos pakėlimo, išeičiau net neatsigręždama. Bet... Tada dar nežinojau, kad yra ir psichologinis smurtas. Negaliu teigti, jog jis daug baisesnis už fizinį (nes jo nepatyriau). Tačiau tai tikrai ne mažesnė blogybė, teikianti vien tik skausmą, įtampą, baimę ir siaubą...

Dvejus metus gyvenau košmare! Negalėčiau to net įvardint gyvenimu! Gal tik egzistavimu ar ,tiesiog, buvimu šiame gyvenime. Nebeturėjau savo nuomonės, savo požiūrio, pomėgių, norų, jausmų, draugų (ių). Apie išėjimą, kur pasėdėt, nebuvo nė kalbos. Dienos slinko nuobodžiai ir įprastai. Darbas, namai. Du, tris kartus plaudavau grindis, kad grįžus „budeliui“, neduok Dieve, nebūtų nė menkiausios dėmės ar plaukelio. Jis net valgyt pats neįsidėdavo. Paskambindavo, kad jau grįžta. Paskubomis lėkdavau šildyti pietus ir ,įdėjus į lėkštę, patiekdavau ant stalo.

Viskas prasidėjo tada, kai jis po eilinio (beprasmio) kivirčo atsidūrė Klaipėdos psichiatrijos ligoninėje. Nesuprantu, kas jam pasidarė? Kaip pats sakė, apėmė begalinis nerimas, nerado sau vietos, pradėjo blaškytis ir pats paprašė išvežti. Prabuvo ten dvi savaites. Tarp sunkių ir lengvų psichikos sutrikimų turinčių žmonių (o gal reiktų sakyt- ligonių?). Kiek tada prisiklausiau įvairiausių istorijų. Daug sužinojau apie depresiją, šizofrenijos formas, psichozes, piromaniją, visokiausias fobijas ir kitus sutrikimus (ligas). Jam nustatė charakterio patologiją.(psichikos sutrikimą) Ilgai ir nuobodžiai psichiatras aiškino apie šio sutrikimo simptomus. Sėdėjau ir klausydama ėmiau suvokti jo ankstesnio elgesio prasmę. Kai tik pradėjom draugauti, man iškart pasirodė keista jo meilė. Man jos buvo per daug. Ir kažkokia „nenormali“. Dėl kiekvieno menkniekio ir barnio puldavo ant kelių, verkdavo, prašydavo atleisti. Sakydavo, kad be manęs nebebus prasmės gyventi (nusižudys), jog esu jo gyvenimo meilė ir panašiai... Kaip baisu yra matyti verkiantį vyrą. Psichiatras pabrėžė, kad charakterio patologija pasižymi kraštutinumais. Tokie žmonės arba labai stipriai myli, arba nekenčia. Jie mato tik juodą ir baltą. Nėra viduriuko, nėra atspalvių, jausmų įvairovės. Jie visada vaidina aukas ir kitų nesupranta. Jų problemos pačios svarbiausios, visada nuskriausti, neįvertinti ir nesuprasti.

Grįžęs jis pasikeitė. Pasakė, kad jokia „boba“ nevadovaus, jog daugiau nesižemins ir nebebus asilu (bet tokiu niekada ir nebuvo). Nuo to momento ir prasidėjo vadinamasis „košmaras“. Pradėjo manęs nebegerbti. Kokių tik žodžių neprisiklausydavau!!! Bijodavau skambinti, nes niekada nežinodavau, kaip sureaguos. Ims šaukti, jog dirba, ir kad esu debilė, nes trukdau, kad jis vienintelis aria kaip „šuo“, ar normaliai pašnekės. Ilgai laikydavau rankose ragelį ir kaupdavausi, delsdavau skambinti. Laikas sustodavo. Dažniausiai, po apšaukimo, perskambindavo už kokio pusvalandžio, lyg niekur nieko sakydavo: „Na, ko norėjai, mažute?“. Nelaukdavau tos akimirkos, kai pareis namo. Tiesiog nežinojau, koks grįš. Norėdavau, kad sekundės taptų minutėmis, o pastarosios – valandomis: užsilaikytų darbe, užsuktų pas draugą į svečius ir kuo vėliau grįžtų.
Kiek kartų liepdavo perplaut grindis, nuvalyt vos įžiūrimą dėmę ar dulkes, kurių net su mikroskopu nebūtum įžiūrėjęs. Aš pasikeičiau...Nebebuvau ,kaip artimieji vadindavo, „degančių akių“, energinga mergina, kupina jaunatviško optimizmo, begalės svajonių ir norų... Kiekvienas mano žingsnis buvo kontroliuojamas, niekur negalėjau išeiti, nusipirkti apsirengti, ar ,tarkim, kosmetikos, nes ir taip turiu, kam man dar reikia... Nuolatiniai įžeidinėjimai varė iš proto! Net atėjus draugams, jausdavaus lyg vaikščiočiau peilių ašmenimis ar adatų galiukais, nes galėdavo ir prie jų mane išvadint nevala, bukaprote, debile, žiurke, auka ir pan. (kitų žodžių negaliu vartoti dėl moralės normų).Tomis akimirkomis mintyse melsdavausi, kad jie tik greičiau išeitų, kad tik nepradėtų šaukti,... Noriu, jog viskas baigtųsi! Keisčiausia tai, kad po visko aš įsižeidusi ir ašarom apsipylusi nusisukdavau miegot, o jis norėdavo meilės žaidimų. Nesuprasdavo, kodėl aš šalta, ir vėlgi kaltindavo, jog aš šalta kaip ledas, kad per mane taps impotentu... Nesuprasdavo, kad man per sunku po visko būt švelnia ir meilia, kai net neatsiprašė. (Gal aš kalta, kad nemokėdavau taip greit pamiršti įžeidimo ir būti „karšta“ lovoje).
Norėjau skirtis ir buvau jau susidėjus daiktus, kai sužinojau, kad laukiuos. Kažkokia nesąmonė, „Dievo išdaigos“. Atrodo, kad pats likimas nenorėjo mūsų išskirt. Pirmą kartą jis atsidūrė Psichiatrinėj, tada jaučiau savotišką kaltę, spaudimą iš jo tėvų, o dabar- nėštumas. Po TO įvykio buvau sau prisiekus, kad jei dar kartą pastosiu-gimdysiu. Nebūčiau dar kart ištvėrus tokios „egzekucijos“. Maniau (aišku naiviai ir kvailai), kad besibeldžianti gyvybė pakeis jį ir viskas bus gerai. Bet... Kaip aš klydau! Pirmą kartą gyvenime, būdama nėščia, verkiau taip, kad neįsivaizdavau, jog galima šitaip verkti! Vonioj, parklupus ant šaltų plytelių, staugiau balsu lyg beprotė ir pati baisėjausi savo riksmu. Nuogais pirštais, iki kraujo nudraskytais nagais gramdydavau plyteles, norėdama rautis plautis, nes tiesiog negalėdavau nustot! Tada pirmą kartą išsigandau pati savęs ir savo verksmo! Klausdavau Dievo ar kažko esančio aukščiau- kodėl? Kodėl man visa tai? Ką padariau tokio, kad turiu tokį gyvenimą ir tokį žmogų šalia. Visos laimingos, mylimos, džiaugiasi... O aš? (Tada pagalvojau, kad tai galėjo būti man skirta bausmė už (nuo)dėmę. Gal ir nusipelniau kentėti, kaip tuo metu kentėjo jis (ji), norėdamas(a) pasilikti šiltoje ir saugioje vietoje. O aš, kaip kokia budelė, prieš jo(jos) valią nusprendžiau atsisakyti...) Jis nesuprato, kad tokios būsenos manęs lengviau nepravirkdyti, nei pradėjus- nustoti ašaroti. Atsiguldavo į kitą lovą ir sakydavo: “Ko čia staugi kaip nesveika, kaimynai išgirs“. Arba: “Jei vaikas gims nesveikas, tu būsi kalta“. Nepaguosdavo, neatsiprašydavo, o tik kaltindavo, toliau įžeidinėdavo, jausdavosi „ereliu“. Tokiomis akimirkomis atrodydavo, kad esu visiškai viena šiame pasaulyje ir neturiu nieko, kas mane suprastų, paguostų. Naktys virsdavo nemielos ir nesinorėdavo ryte pabusti-nes žinojai, kad vėl bus tas pats.
Vaikščiojau į muzikos pamokėles, skirtas nėščiosioms. Ir neturėjau, ką pasakyti apie savo vyrą ir apie savo gyvenimą. Visos laimingos pasakodavo, kaip jomis rūpinasi ir myli vyrai. O ką galėjau pasakyti aš?.. Visada galvojau, kad nėštumas turi būti ypatinga būsena. (Kaip ir vestuvės).Tuo metu tampi kitokia: norisi daugiau dėmesio, rūpesčio, užuojautos, švelnumo, meilumo, lepinimo... Turi jaustis ypatinga, lyg princesė ir būti pačia laimingiausia. O ką turėjau? Nieko...

Gimus vaikui, „gražioji šeimos idilė“ tęsėsi toliau. Jis pradėjo bandyt mano kantrybę. Vieną kartą susirgo mažylis, o ir aš pasijutau nekaip. Buvo silpna ir neturėjau jėgų. Visą dieną pragulėjusi lovoj šiaip ne taip išploviau grindis ir kažką padariau valgyt. Grįžo “brangusis“
- Ieva, ateik į vonią, prašau.
Vos vilkdama kojas šliaužiu ir galvoju, kas dabar?
-Kas čia? – rodo man į vos įžiūrimą dėmę ant vonios krašto.
-Kas, kas, juk pats matai.
-Tu čia nedraskyk man akių, gražuole tu (ciniškai).
-Tu juk matai, kad man blogai. Neturėjau jėgų tvarkytis.
-Tai gydykis, kvieskis greitąją, važiuok į ligoninę. Gal miršti? (.pasakė su pašaipa ir sarkazmu).
- Gerai, važiuosiu. Užsisakyk vainiką, dėl visa ko.
-Ko tu čia keli balsą, „šustriake“ tu!
-Aš nekeliu, tik perspėju.
Sekundę tyla. O aš mintyse jau mąstau, prie ko dar prisikabins?
-Kas valgyt? (prisiminė eilinį klausimą)
-Makaronai su faršu.
-Tą šunų maistą pati ir valgyk.
-Gerai, valgysiu
-Auka tu, nevaidink čia šventuolės. Kas tu per boba, jei net valgyt nesugebi padaryt?
-Aš tau dar kartą sakau, kad blogai jaučiausi.
-Tu b... visada blogai jauties. Aš čia vienas kaip „vergė izaura“ dirbu, stengiuosi, kad namie nieko netrūktų, tik tau viskas p....
-Išlyginai marškinius?
-Ne, išlyginsiu.
-Tai eik greičiau, ko čia stovi ir žiūri kaip debilė?
Nebeturiu noro dar kažką sakyt ar aiškint, nes vis tiek jis bus teisus.

Ir taip „ėsdavo“ valandų valandas, ieškodamas menkiausių smulkmenų prie ko prikibti. Žemindavo- žemindavo ir žemindavo, vaidindavo nuskriaustą, nesuprastą, nevertinamą. Vėl ir vėl iš naujo pildavo druskos į atvirą žaizdą. Tokiomis minutėmis galvodavau, jau geriau jis man trenktų, bet bent nutiltų! Kad tik nieko nebesakytų. Noriu tylos ir ramybės! Nebegaliu klausytis, nebegaliu girdėti!.. Nebenoriu!.. Išprotėsiu ir aš!.. Tada supratau psichologinio smurto baisumą! Kada artimas žmogus tampa baisiausiu priešu, kada imi galvot, jog daug ką atiduotum tik už tai, kad bent vieną naktį negrįžtų namo ir būtų Ramybė!

Kentėjau... Tylėjau... Man visada pagarba žmogui buvo vienas iš svarbiausių dalykų santykiuose. Bet... Daugiau nebepajėgiau... Pradėjau ir aš atsikalbinėti, kelti balsą. Jei išgirsdavau „riebų“ rusišką keiksmažodį, siunčiantį tave kuo toliau, atsakydavau tuo pačiu. Pasidariau nevaldoma, tokia pati, kaip ir jis! Visiškai nebegalėjau tvardytis! Rėkdavau, šaukdavau, daužydavau durimis!.. Kaip nesveika!.. Vieną kartą paleidau į jį stiklinę, kuri kaktoje paliko smulkius randelius. Jei kas nors man prieš tai būtų pasakęs, kad galėsiu tapti TOKIA, nebūčiau patikėjus! Tuo metu supratau, kad negali būt garantuotas net už save patį, ką jau kalbėt apie kitus. Tampi tokiu pačiu gyvuliu, kaip tas, kurio ilgainiui imi nekęsti. Kaip siaubinga jausti, kad nebesi savimi, kad nebesugebi kontroliuotis, valdytis, tarsi imi ir susidvejini, tavo asmenybę užvaldo kitas žmogus. Jis tūno tavyje, valdo emocijas, jausmus, mintis, elgesį. Lyg koks „grobuonis“, savo ilgais čiuptuvais apraizgęs tavo visą esybę.Ir, atrodo, nėra galimybių išsilaisvinti.
Bet... Tiesiog nebeturi jėgų tylėti ir kentėti. Nebeturėjau jėgų bijoti. Kiekvieną minutę, sekundę ar net akimirką gyventi įtampoj ir baimėj. Kodėl skambina? Gal ko neišploviau ar ne taip išlyginau? O jei ateis svečių? Vėl žemins? Koks grįš namo?...Tokia baimė, kad nėra nieko stipriau ir siaubingiau! Ji buvo visur ir visada- kiekvieną sekundę ir minutę. Namuose, lauke, ore, kuriuo kvėpuoji, mintyse... Atrodydavo, jog kokios gyvatės pavidalu rangosi per mano odą nuo kojų pirštų galiukų, kyla venomis ir aortomis nuodydama visą kūną, per plaukų šaknis gremžiasi į kiekvieną smegenų ląstelę...Palieki žmogumi (jei taip galima pavadinti):pilku, neįdomiu net pačiam sau, be norų, svajonių, jausmų ir troškimų. O nesuprantamiausia tai, kad sakydavo mane mylįs! Nesupratau ir nenorėjau tokios meilės? Kokia čia meilė? Nors iš jo akių matėsi, jog tai tiesa. To nesupratau ir nesuprasiu (gal čia mano problema?).

Buvo balandžio 2 diena. Jau keletą savaičių miegojom atskiruose kambariuose. Prašiau jo, kad palauktų, kol susirasiu, kur išsinuomoti butą, juk negalėjau su pusantrų metų vaiku išeiti į gatvę. Visas tas savaites draskė mane, kaip tik galėjo. Kiekvieną dieną sakydavo: “Jei tau kas nepatinka- susidėk daiktus ir „pyzdink“ iš čia“. Tuo metu baigėsi mano kantrybė. Suvokiau, kad jis gali išvaryti mane su SAVO vaiku...Suvokiau, kad niekada šitam žmogui nebus nieko svarbiau, išskyrus JĮ patį. Visiškas egoistas, neturintis nė lašelio užuojautos, supratimo ir gailesčio... Svarbu tik, kad būtų valgyt, išlyginta, išplauta, sutvarkyta - tarsi gyvenime Tai būtų svarbiausi dalykai.

Išėjau.
Nebebuvo nei pykčio jam, nei neapykantos, gal truputis nuoskaudos. Bet tas žmogus liko man kaip SIENA. Teisingai sakoma, kad nuo meilės iki neapykantos-vienas žingsnis. Tokiu savo elgesiu jis sunaikino, sutrypė visą mano švelnumą, tiesiog nebegalėjau būti gera ir švelni, nes mainais gaudavau tik panieką, pagiežą, pasityčiojimus ir kaltinimus.
Buvo sunku! Kai gyveni taip, tai supranti, kad kito žmogaus įtaka gali būt didelė. Kad psichologinis spaudimas – skaudus, sunkus, baisus ir sekinantis dalykas...Tarsi patiki tuo, kas sakoma. Imi galvot, jog tikrai esi negraži, būsi niekam nereikalinga, neįdomi, nevala, durnelė ir pan... Bijai išeit, nes manai, jog niekas tavimi nesižavės ir nebepamils.
Bet reikėjo bandyti pradėt gyvent iš naujo (prieš tai gyvenom dviejų kambarių jo bute, prestižiniame Klaipėdos rajone). Glaudžiausi pusmetį pas močiutę, dviejų kambarių (kurie buvo pereinami) bute. Ir man buvo nesvarbu, kad neturiu savo vietos ir lovos, kad atsigulus miegot girdžiu garsiai dūzgiantį močiutės televizorių. Vėl galėjau daryt, ką noriu ir su kuo noriu, galėjau susitikti su draugėmis, nueiti į klubą pašokti, pasivaikščioti pajūriu, iki išnaktų sėdėti prie žvakių šviesos TYLOJE. Bet ne tai buvo svarbiausia. Aš vėl Gyvenau ir vėl stengiausi būti ne tik žmogumi, bet ir Individualybe bei Asmenybe-su savo troškimais ir norais, su laukimu ir ilgesiu, svajonėmis, siekiais, aistromis, džiugesiu ir juoku... AŠ vėl po truputį bandžiau būti SAVIMI.

Jau pusantrų metų gyvenu viena. Tik dabar supratau, kad gyvenimas gali būt ir kitoks! Juk sako, kad ir šuo kariamas pripranta. Taip ir aš gyvendama nesupratau tikrojo gyvenimo grožio. O dabar nesuvokiu, iš kur turėjau tiek kantrybės ir valios. Atsiminus viską, kas buvo, stebiuosi kaip išgyvenau?! Dabar supratau, kad aš vis tiek visada kažkam būsiu patraukli, žavi ar net graži, įdomi. Dabar žinau, ką reiškia gražūs ir nuoširdūs santykiai, vakarojimas žvakių šviesoje be įtampos ir baimės, padovanota gėlė, kai tu sergi, žinutė, kad nori nors trumpam tave pamatyt, švelnūs žodžiai ryte nubudus šalia Jo...
Dabar vertinu ir suvokiu, kiek daug gyvenime reiškia LAISVĖ.