Apkabinki mane per tą rūką,
Apkabinki mane – tik iš lėto.
Tarsi Kristus pareisiu be ūpo
Basomis, nematydamas liepto.

Ir rūkydamas vyšnių suktinę
Aš stebėsiu: dangus toksai šiltas.
Apkabinki mane be tėvynės,
Kiek nuliūdusį ir kažkiek girtą.

Nenuskyniau nuo tako kregždučių –
Jos keistai į mane pažiūrėjo.
Prisipylęs skreitan rieškučiom
Aš atsinešiau rudenio vėjo.

Sumaišyki mane tu su lapais
Ir padėki prie kelio iš krašto,
Kad gyvenimą savo apakęs
Paskaityčiau iš naujo lyg raštą.