Tarp mano blėstančių peizažų iš tiltų,
Kiekvieną naktį krentančių tyliai,
Kad niekada nepakiltų,
Juos tempia žemės trauka,
Ir staiga tenai lyja.
Juos blėstančius lenkia į vandenį –
Baisiausia, kai mažėja šešėliai –
Kad niekuomet nebeatsikeltų, –
Žiemos visada tik tamsėja.
O tarp mūsų blėstančių peizažų iš tiltų,
Kiekvieną naktį skęstančių tyliai,
Iš tikrųjų, kad būtų galima kilti –
Dvi rankos.
Čia lietūs užgyja, užgyja...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2008-10-20 19:40:08
ANtras posmas - puikus.