Aš našlaitis buvau
Be savęs ir be savo tikrumo
Ir ramsčiausi viltim
Prie kiekvieno peties
O kai jau surinkau
Po lašelį į gintaro rūmą
Išnešiodavo mus kaip šukes
Kas dabar patikės
Bučiavau savimi
Ir rankas ir akis
Ryto saulę ir lietų
Kiekvienas akimirksnis buvo
Nauja pilnatis
Aš nelaukiau dienos
Kad savy mane kitas mylėtų
O prie rudenio vartų
Gašlumas užrištų akis
Nebuvau nes
Buvau iš kitos
Savo sielos silpnybės
Aš žinojau kad jau nežinau
Kur teisybės namai
Tiesos talžė mane
O aš jos vienos įsikibęs
Vis tikėjau ir gaila
Tikiu iki šiol kad esu
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-01-07 18:04:08
Po laseli i gintaro ruma-nuostabus kraitis!
Vartotojas (-a): rasa varnė
Sukurta: 2008-11-09 23:04:49
kaip nedažna matyti taip gražiai eiliuojat, malonumas skaityti
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2008-10-26 10:30:49
sukurta dvasinė erdvė labai įtaigiai .Žavi ppaprastumas ir tikrumas.
Vartotojas (-a): nordas
Sukurta: 2008-10-19 23:03:31
Tarsi vyrų himnas. Pasiimsiu.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2008-10-19 21:45:31
Skyrybos ženklus sau sudėjau...
Buvo vietų, kur pauzė sustabdė mintis ....
Kartojimo ženką gale daugkartinį padėjau -
nes baigus skaityt vieną sykį - po to skaičiau dar kelis... :)
Anonimas
Sukurta: 2008-10-19 12:39:03
Pabaiga visą eilėraštį puikiai apvainikuoja.
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2008-10-19 11:17:04
Aš našlaitis buvau
Be savęs ir be savo tikrumo
Ir ramsčiausi viltim
Prie kiekvieno peties...
Gerai pasakyta. Man artima...