Mielas mano, gelsta jau miškai,
Gervės taip seniai paliko gūžtą.
Ant ražienų rudenio plaukai,
Pušys dangui ilgesingai kužda.

Tuoj per gruodą atšnopuos žiema,
Beldžiasi šiaurys į mūsų langą.
Blėsta jau krūtinėj šiluma,
Šiltas žodis vis rečiau aplanko.

Pats matai, kad skiriasi keliai,
Jie į vieną platų neišaugo.
Jau nekaitrūs saulės spinduliai,
Nuo šiurpios žvarbos nebeapsaugo.

Mielas mano, laikas. Pasilik.
Neieškok manęs ir būk laimingas.
Tik iš regesio man neišnyk,
Kolei meilė visiškai nedingus.