Sugalvoti norą, kad visi norai neišsipildytų

Bobutė ant stiklu dengtos plytelės, netoli katedros. Po jos padu susuktas „stebuklas“, o lūpos šnabžda norą. Gal ji nori didesnės pensijos, gal pasiilgo savo sūnaus, kuris jos neaplanko, gal tiesiog prašo bent dalelytės sveikatos. Norai.
Grupė jaunuolių.
– Aš noriu sugalvot norą! – užsilipo.
– Lipk lipk, vis tiek neišsipildys, – draugai trypčioja aplink.
Argi norą galima sugalvot? Tai tas pats, kaip sugalvot mėlyną saulę... Matai mėlyną saulę? Ne? Taip pat matysi ir savo norą – tik savo noruose.
Neleisiu norams tykoti norų noruose. Užsilipu ant stiklinės norų plytelės ir sumastau: “Noriu, kad visi sugalvoti ir būsimi norai neišsipildytų“. Ir kam dabar reikalinga ta plytelė..?


Propaganda. Kur indulgencijos?

Rusvi popieriukai prie įėjimo į katedrą. Prieinu. Religija pakvipo – propaganda pasmirdo. „... uždegs laužus, stipresnius už visų prometėjų... “. Prometėjų? Kažin kuo Prometėjo ugnis krikščionims per prasta, kad šie žada dar stipresnę. Rinkimai artėja? Artėja... Grėsmingai (bažnyčios akimis) daugėja „Skaidriosios minties“ propaguotojų gretos. UAB Bažnyčia netenka potencialų klientų.
Gilyn į mišką – smarvė stiprėja. Žengiu į katedrą. Baltas lapas ant stiklinių durų: “Prašome uždaryti duris“. Rusvas lapas: „Kalėdaičiai pas budėtoją“. Klausiamoji pozicija mano rankose. Atsakiau sau. Kodėl gi ne, ir bažnyčia gali imtis marketingo, tik įdomu, ar ji turi tam licenciją. Istorija kartojasi: Šventosios Romos laikais, jos valdovas leido bažnyčiai pardavinėti indulgencijas, nes bažnyčia išlaidavo taip stipriai, kad valstybės iždas jau nebepajėgė aprūpinti dvasininkų užgaidų. Kažkas panašaus į „kalėdaičius pas budėtoją“.


Palaukim kartu

Aš laukiu jos. Ji laukia jo. Plytelės kenčia mano trypčiojimą. Suku ratus kaip vanagas be snapo, ieškantis naujo grobio. Jos akys žvelgia į gatvę. Horizonto nematyti, nes jis man už nugaros. Apsisuku. Horizonto vėl nematyti, nes jis liko už nugaros. Sustojame, kaip tango porininkai, tik atstumas per didelis, kad šoktume jį. Sukamės. Sukamės aplink vieną tašką, kurio nei vienas nematom. Ji sustoja. Horizontas jai prieš akis. Jos jis. Abu nueina. Ji atsisuka ir nusišypso man. „Jūs tikrai gera šokėja“ – pamojuoju.


Varna ant atbrailos

Vaizdas iš ketvirto aukšto, esant toli nuo langų.
Byrantis sniegas užrišo varnai sidabrinį kaspinėlį. Pastarajai tai patinka – ji trypčioja ant stogo krašto ir nagais stumdo sniegą žemyn. Nukristi nebijo, nes turi kai ką vertingesnio už devynis katės gyvenimus – sparnus. Didina greitį, nes pastatas gana ilgas. Sniegas vis byra, o varna jau rišasi raudoną kaspinėlį. Ją matau tik kas minutę – tarpai tarp langų tikrai nemaži. Juk ji nieko naujo nebeparodo. Visgi žiūriu ir stebiuosi juodo padaro išmone ir humoro jausmu. Šokčioja pirmyn atgal ir žiūri į krentantį sniegą, kuris jau manė esąs nukitęs. „Nukrisi ir tu“ – lepteliu varnai.
Nukrito.


Juoktis – verkti – juoktis

Ji šypsosi sau. Sėdi troleibuse ir juokiasi iš aplinkos. Juokiasi iš manęs, juokiasi iš nepastovinčios senutės, juokiasi... Nepavyko – ji stipriai užsimerkia, skruostai susiraukšlėja. Ašara vis tiek prasprūsta. Rankos pirštas tuoj pat nuvalo išdavikę. Mergina vėl juokiasi. Šįkart žymiai stipriau. Bet kur dingo ironija? Jos nebėra – akys nugalėjo heleninės skulptūros pozą. Ji šypsosi man. Išlipu. Lenkiu troleibusą – jį šypsosi man.


žirklės