Dažnai matuoju viską širdimi, ne protu,
Bet, patikėkite, tikrai sunku.
Per Jonines, kai laumės kėlė puotą,
Aš kažin ko gedėjau tuo laiku.
Galbūt gailėjau vėjo, degančio ant laužo,
Trumpos nakties, suskaldytos žaibais?
O gal jaučiau, kad rytmečiui naujam išaušus
Kerai laumužių, burtai pasibaigs?
O tiek mažai norėjau: gležną pumpurėlį
Išsaugoti, apginti nuo šalnų.
Bet gęstant laužui vėl krūtinėje sugėlė...
Su ta gėla toliau viena einu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-10-19 11:51:30
Nuoširdus.
Anonimas
Sukurta: 2008-10-18 20:02:01
man patiko šis darbas... Toks.... paliečiantis širdį.
Anonimas
Sukurta: 2008-10-18 13:40:29
kilnu :)
Anonimas
Sukurta: 2008-10-18 13:23:36
Patiko , tik liūdnas labai liūdnas vasaros prisiminimas.....