Kai suminga lapkritiniai kaštoniniai lapai
Ir atomai lietaus rūpestingai juos migdo vėsumo delnuos,
Neteisybė, bet visi tik ir sako,
Kad šitaip ateina ruduo.

Jis prijaukintas prie vasaros karščio,
Tik nespėjęs ateiti anksčiau,
Visada toks tylus, nemėgstantis bartis,
Negalintis užmigt be lietaus.

Sakai, šiandien eisi kalbėti su lapkričiu,
Ką norėčiau perduoti jam, klausi manęs.
Aš norėčiau matyt lapų upėse skęstančias
Rugpjūčiui tarnaujančias laiko rankas.

O kai jis prausis sniego vonioj,
Sako, nemato tada. Jį galim apgauti.
Tu grįžtant, jei bus tik įmanoma,
Man – rugio gėlių.
Jeigu galima.