Laimingas žmogus. Koks jis? Šis klausimas visad išliks retorinis, nes tikslaus apibrėžimo, apibūdinančio laimės suvokimą, nėra ir būti negali. Žodis „laimė“, skirtingai nei džiaugsmas meilė ar ramybė, yra pats trapiausias, labiausiai nepažintas ir stebuklingas. Pats abstrakčiausias mūsų pasaulyje.

Teiginys „Žmogus yra savo laimės kalvis“ visada sulaukia diskusijų. Vieni linkę karštai užginčyti tokią idėją, kiti – šventai tikėti jos tikrumu. Aš pati pasitrauksiu pastarųjų pusėn ir visa gerkle šauksiu: „Vieninteliai, kas gali leisti mums būti laimingais, esame mes patys“. Romėnų politinis veikėjas, filosofas ir rašytojas Liucijus Anėjus Seneka jau daugiau nei prieš 2000 metų skelbė: „Kiekvienas yra nelaimingas tiek, kiek tiki toks esąs“. Jei aš tvirtinsiu, kad mane laimingą padarys tik skrydis į kosmosą, vargu, ar turėsiu galimybę pajausti laimės skonį. Bet jei mano minčių mechanizmas sudėlios sąvoką „Laimė – tai aš“, egzistuoti bus gera.

Aš gyvenu. Todėl ir esu laimingas vaikas. Turiu gerą ir mylinčią šeimą. Mane supantys aplinkiniai, draugai yra nuostabios būtybės. Galiu džiaugtis pavasariu. Saulytė, grynas oras, lietus ir sniegas, kito spinduliuojama šiluma, gėris ir nuoširdumas – mano gyvybė. Muzika – mano siela. Literatūra – oras. Žinoma, yra galybė dalykų, kurių man trūksta. Tačiau tai – tikslas, kurį privalau pasiekti. Esu girdėjus frazę: „Optimizmas – tai dar viena minties tingumo apraiška“. Visiškai nepritariu jai. Mano varomoji jėga, šypseną veide sėjantis reiškinys – štai kas yra optimizmas. Aš žygiuoju per gyvenimą ir kuriu savo laimę. Paprastą ir nesudėtingą – tiesiog džiaugiuos kiekvienu įkvėptu tyro oro gurkšniu.