Pražydus kaštonams,
                          ievoms,
                  alyvoms
           vėl vasara dvelkiantis vėjas varo mane iš proto.
Dangumi plaukiantys debesys dar pavasariškai baikštūs
               – po kiekvieno žvilgsnio susigėsta, aptemsta ir pradeda lašėti.
Pradžioje nedrąsiai,
po to atkakliai seka iš paskos juokdamiesi ir grąsindami savo prakaitu suvilgyti delnus,      
      veidą,                                                                      
         krūtinę,
        suvelti plaukus,
     radoniu  išdažyti skruostus.
Ir aš pasiduodu jų vaikiškai drąsioms vilionėms.
Nusimetusi jūros žydrumo skraistę,
   išsispyrusi iš lengvų batelių,
       basa ir begėdišai nuoga pasiduodu lietui,
            atsiduodu dangui.
Alsuodama dvasiškai tyra aistra visą žogišką sunkį išmainau į vėjo polėkį,
        kuris kiekvieną skrydį palydi meilės dvelksmu.
Beveik amžinybė vienatvės kančios tam,
   kad suprasčiau, jog galiu skristi nejausdama Tavo artumo.
Pražydus kaštonams, ievoms, alyvoms
ne vienintelis Žuvėdra esi.
        Aš tokia pati.
              Ta pati.
                     Žuvėdra.

***

Liūdna padėti tašką ironijai.
Ji buvo džiaugsmas, liūdesys ir besąlyginė mano meilė, liudijanti Tave. Migla apsitraukė vasara, kai taip aukštai kilome. Gal tik netyčia nusivylę prasilenksime senamiesčio skersgatviuose lietui lyjant. Nebeatpažinsime, nebeatsisuksime. Tik juoksimės iš savo naivumo. Kažkada ir kažkur gimusio.