Išsiskleidė rudens sparnai spalvoti.
Iš grūdo net rugys pakilo,
O tu jau neturi ką duoti.
Delne nešiesi trapią tylą.

Tyloj kalbėsimės be žodžių,
Klajosim rudenio takeliais.
Mozaikoj sutalpintas grožis.
Žėrės akimirkos – skiltelėm.

Saulėlydis uždegęs žvakę
Ant spalio papuošto altoriaus.
O kaip be jų surasti taką
Į rudenio šalies šventovę?

O kaip be jų tyloj – be žodžių?
Mintim nuskristi virš arimų
Ir žalią žalio rugio drobę
Paliesti rankomis lyg gyvą?