Nežinau kodėl, bet šiąnakt prisiminiau užužpraeitą žiemą, kai buvo labai labai šalta lauke.

Stoviu stotelėj prisirengus kaip pingvinas ir tik akys kyšo iš po šaliko ir kepurės. Kaip minėjau, tada buvo tikrai labai šalta, tad visi panašiai atrodė, kadangi be šaliko ant nosies lipdavo šnervės. Netoliese stovėjo moteris su savo dukryte. Mergaitė dar nedidelė, gal kokių penkerių šešerių metukų. Ji sako savo mamai:
– Mamyte, bet gerai, kad taip šalta!
– Galėtų būti ir šilčiau truputuką, smagiau būtų.
– Ne ne, dabar labai smagu!

Vaikai džiaugiasi viskuo, kuo tik įmanoma: šalčiu ir karščiu, lietumi ir sniegu, diena ir naktimi.
Jie nesiruošia gyventi, jie nelaukia geresnių dienų. Jie bijo baubų, kurie slepiasi tamsoje, bet jie nebijo mylėti. Jie nebijo sakyti „myliu“ ar  „tu man nepatinki“. Jie svajoja užaugti, o užaugę svajoja vėl tapti vaikais, jei dar svajoja... Jie nori būti panašūs į savo tėvus, o tapę tėvais, nenori, kad šių vaikai būtų panašūs  į juos pačius.

Man vaikai labiausiai patinka tuo, kad jiems nėra blogo oro. Jiems smagu taškytis balose, nors smagu ir statyti smėlio pilis. Patinka maudytis sniege, bet mėgsta rinkti rudeniškus lapus.

***

Kai buvo bobų vasara, nuvažiavau su dviračiu ant Tauro kalno. Negalėjau sau leisti to nepadaryti. Sėdėjau ir gėrėjausi miesto vaizdu. Šalia nuo kalno ridenosi dvi mergaitės. Buvo gera klausytis, kaip jos krykštauja. Bet staiga viena iš jų sako: „Ei, čia gali būti kakučių!“ Ir abi staiga sustojo. Mintyse buvo labai juokinga. Ne tik iš jų situacijos, bet ir todėl, kad su broliu taip pat kaime pievoj ridendavomės, ir būdavo labai linksma, bet kai suvokdavom, kad žolėj gali būti ir negerų dalykų, paliktų vištų, sustodavom.


***

Man šis ruduo buvo nuostabus. Ir tebėra, nors laukiu žiemos. Smagu ko nors laukti.
Šaltis nešaldo. Tik mažumėlę. Labiau už viską sušaldo žmonės.