Kai liūdesys užpildo sielą
Ir širdį persmelkia kančia,
Kai pyktis veržiasi iš plaučių
Ir drasko vidų, nejučia

Imu plėšt odą sau nuo kūno,
Kad išsinerčiau iš kokono.
Meldžiu, išleiskit! Negaliu
Daugiau kentėt tokių skausmų!

Visa esybe trokštu bėgti!
Nėra man nieko švento čia.
Gerklėj užstringa noras rėkti,
Paskęstu įniršio dugne.

Staiga visi garsai nutyla
Ir pasidaro taip ramu...
Aš paskendau. Saulė vėl kyla.
Diena ieškos naujų aukų.