Karštē vasarelės kāp pirtie išmauda,
Tik nuēk pri opės nusiplauk lig siūla –
Tau pacīpaus pėmpė sava gėismė graudė
Ė pėmpiokā kiaušė lokšta prasikūlė.

Veizo sau i ronka, i krūtėnė veizo –
Tuokėi jau sublioškė savės patē gaila,
Ta švėisiuojė saulė tuokė liūdna vaizda
Senē jau nebmatė ont žuolīna kailio.

Ė tik vėina laimė, ka galio riepliuotė,
Ka galio girdietė ė matītė tuolėi,
Ka bėrželė saulė ė žalėijē pluota
Īr širdie iaugė kāp i kėita muoli.

Ka galio pajostė ondėnė drungnoma
Ė matītė žuolė linkstontė nu viejė,
Ė darželio sava kvepontio pri noma
Galio pasidžiaugtė švarē nuraviejus.

Ė senatvės guolis, kol viejelē sokas,
Kol žėidās maluonėn vuobėlės ė vėišnės
Īr vėsai da jaukos, minkšts ė nesusmokės,
Ė gīventė gal dar suotē ė patiešnē.

Ė ka prakaitoutas kuojės nusipluovus
Pasoko i taka par rasouta gruoži,
Kāp dėdiausi laimė mon sapnoujės luova
Ė geltuons riežiielis longė atsivuožės.