Blanki naktis pasitaikė tąkart.
Sėdint ant šuns plaukais gausiai apsivėlusio kilimo galėjai užuosti, kaip išplaukęs pavasaris savais, narciziškais kvapais kutena nosį...
Primindamas apie save gūdžiai dūzgė akvariumas, pilnas fiktyvaus grožio. Koridoriuje, sapnuodamas, inkštė šuo. Pusiau atsilupęs plakatas, vaizduojantis absurdišką karikatūrą tik įnešė vakarui blankumo. Galbūt, tai buvo ne blankumas, o paprasta pilka spalva?
Sėdėdama ant kilimo, palengva linguodama, uosdama tą smilkstantį pavasario kvapą ji galvojo. Nervingai tampė kilimo kilputes, liesais pirštais suko plaukus, kartas nuo karto išleisdama keistą, dejonę primenantį garsą.
Kažkas kankino. Degė iš vidaus, prašėsi laukan.. Bet tai jau sena istorija, besitęsianti metų metais.
Šiandien tai buvo kita. Savo erdvėje, savo netvarkos kupinoje buveinėje ji kažko nesugebėjo pastebėti.
Ir kažkas neramiai laukė, kol bus pastebėtas. Laukė, stebėjo ją.
O mintys, bjaurybės, neklausė. Niekad jos neklauso, kaip  penktokai paskutinę mokslo metų dieną veržiasi lauk. Ir grįžta jos, prie to, kas rūpi, kas svarbu, kas ramybės neduoda..
Ir visi mes žmonės, visi sukamės kartu, tame pačiame pasaulyje. O visi tokie panašūs. Kamuoja tos pačios dvejonės, tie patys jausmai pakylėja, tie patys fiziniai poreikiai surakina...
Mintimis mes grįžtame į laikus, seniai praėjusius. Nesu tikra tik, ar priežastys nesiskiria. Grįžtame jausdami norą patirti gėrį vėl ir vėl, ir vėl...
O mintys klaidžioja lyg maži viščiukai savo aptvarėlyje. Mano, jog tokie dideli, tokie greiti, viską pasiekia. O kiek reikia laiko, kad užaugę vargšai paukštukai pamatytų, jog taip nėra. Negyvena jie laisvėje, negali visko pasiekti.
Žmonės ant galvų užsideda sau tuos narvus. Užsikrauna tonomis metalą. Vaikšto nutrintais šaligatviais, be veidų, vieniši. Ir juokiasi gatvės žibintai, juokiasi dailiai išrikiuotos spalvingosios pašto dėžutės. Juokiasi, nes mes nebesijuokiame. Tampome savo barjerus, neduok Tu dieve pamesti. Ir džiaugiamės, kitam koją pakišdami, matydami, kaip sunku jam narvą ant savęs laikyti.
Tačiau, su šiuo gyvenimo ,,papildu" nė vienas negimstame. Gimstame mes kaip visi gyvūnai, tyri ir nesuteršti, nuostabūs. O tada augame. Augame, augame, augame...
Mama uždės Tau vieną virbą. Tėtis kitą. Sesuo sukals vinis. Norėdami tik gero... Jaunesnis brolis, būdamas jaunesniu, dar bandys Tave gelbėti, bet anksčiau ar vėliau pamatysite, kad tai beprasmiška. To per daug.
Be narvo vaikščioti nesaugu.
Saviškį nudažiau gelsvai žalsva. Naiviai, kad gamta nepastebėtų. Tokia čia ir gamta, bet vis šis tas. Pakelėje turime medį. Ir plieniniai žvėrys, blankūs, aplink tykoja. Būna ir atsipūtimo valandėlių. Nežinau didesnės palaimos, kaip saugumo jausmas – kuomet būdamas su žmonėmis, kuriais pasitiki, gali pakelti narvą. Tačiau tik pakelti.
Kad ir koks žmogus bebūtų patikimas, reikia išlikti budriam. Betoninėse miesto džiunglėse plieniniai žvėrys ir žmonės degančiomis akimis veisiasi. Ir ne tik tai. Dar pilna kenkėjų, siurbiančių Tavo mintis ir sielą (jie kartais sugeba ir pro narvą pralįsti, jei šis nėra tvirtas). Todėl maskuotė ir atsargumas būtini, nesveikus gyvulius išgaudo miško sanitarai...
Ypač tuos, su padrikomis mintimis.
Garsus sprogimas lauke pažadino iš transo. Gal tai nebuvo transas, gal ji jau miegojo, kreivai palinkusi, alkūne į kelį atsirėmusi. Laukas vis dar nešė savus kvapus, kurie, praėjus pakankamai ilgam, apmąstymams skirtam laikui jau buvo pasikeitę. Dabar tai dvokė. Dvokė plastmasinėmis gėlėmis, butaforinėmis šypsenomis, sumeluotu džiaugsmu, priverstiniu gerumu, kokčia atgaila...
Žmogaus požiūris iš esmės įtakoja jo gyvenimą.
Žmogaus mintys įtakoja jo elgesį.
Žmogaus savijauta įtakoja jo mintis.
Sentencijos niekada nebuvo jos stiprioji pusė. Apskritai, pats rašymas visad įėjo į sąrašą sferų, kurių ji privengė. Baisu kartais bandyti, kai nemoki, kai nesigauna. Baisu ir keista..
Bet mintys nutrūko, pamačius kažkada buvusią mielą gimtadieniui dovanotą puokštę. Prisiminė, suprato, ko nepastebėjo. Nereikia laikyti nieko, nes galiausiai tai pašvinks.