Ironiškai brangus lakūne,

Tu šiandien lietei dangų, mylėjai jį savo rankomis, akimis.
Nors parkai dar nežaliuoja, Tu jau buvai pasimatyme su saule.
Pačia pirma -nesuvokiamai džiuginančia.
Nors žemė tik nusikloja savo baltus patalus, aš jau rytais prabundu pievoje,
kai smilgos švelniai kutena nosį, kvepėdamos dar vakarykščio vėjo gaiva.
Drugiai dar nepabudę.
    Netikiu, kad jiems tik viena diena dovanota.
Juk negali būt gyvenimas toks negailestingai trumpas.  
Nors už amžinybę nieko absurdiškesnio sugalvoti nebeįmanoma...
Kelios akimirkos (jeigu prieš prabundant  mes mirksime) mano ryto visada priklauso saulei:
"Ačiū, kad dar vieną dieną mylėsi mane, Saule."
Ir aš žinau, kad šiandieninis skrydis buvo skirtas Jai
             – Geltonajai neūžaugai.
                  Saulei.


****
Džiaugiuosi kiekviena diena,
žinodama, kad esame čia pat.
Po ta pačia saule.
     Šildomės,
        kai širdyse ledynai.
Jie tirpsta ašaromis vienu metu.
Tavo ir mano ledynai
       per sunkūs
             skausmu
                verkiant atskirai.