Už metų posūkio jau nebesimato
tos basakojės mano praeities,
  gražios sodybos ant Šventosios kranto,
   mūs balto sodo,
    pradalgio bangos,
     beržyne trykštančios sulos...
       Bet vis dar girdžiu dainuojant skambiai
         Šventosios slėny pustomus dalgius...

Tačiau iš lėto, ramiai
vieni palikti vienkiemiai miršta.
Užkalti liūdno laukimo langai,
suarti artimųjų takai...