Zajadlas visą dieną nuobodžiavo. Vaikščiojo aplink stalą, žiovavo, suko pirštus už nugaros. Nepadėjo. Tris kartus nušovė tobulą briedį – tam perdegė gravitacinės pagalvės saugikliai, ketvirtą kartą nebepakilo, voliojosi kampe ir nykiai dūzgė. Vakarop, kai galutinai neteko vilties, sučirškė telefonas:
- Šefe... – nedrąsiai į ragelį sušnabždėjo Nonlyrikas.
- Taip taip, klausau, - gyvai atsiliepė Zajadlas. Nuobodulys išgaravo kaip kamparas.
- Matot, šefe, mes su Altugezer pagalvojom...
- Tęskite, kolega, tęskite, - nekantriai paragino Zajadlas, - ar kas nors atsitiko?
- Emilija įlindo į gravitoblenderį... - iškvėpė Nonlyrikas.
- Kaip tai, „įlindo“? – Zajadlas susierzino, - Kaip gali papūga įlįsti į gravitoblenderį tokio atsakingo eksperimento metu? Tuoj pat pas mane abu! Ne, aš pats ateisiu!

Zajadlas rimtai nužingsniavo į laboratoriją. Nepasibeldęs atidarė duris ir skvarbiu žvilgsniu apsižvalgė. Nonlyrikas su Altugezer mindžikavo, bandydami nugaromis uždengti gravitoblenderį.
- Taigi? Paleidot iš narvelio tą kvailą gyvulį, žiopliai?
- Šefe, viskas gerai, jūs nesijaudinkit, - nervingai šypsodamasis pradėjo Altugezer, - mes iš karto išjungėm gravitoblenderį.
- Ar tikrai iš karto? – įtariai paklausė Zajadlas.
- Visiškai beveik iš karto, - užtikrintai linktelėjo Nonlyrikas.
Zajadlas grėsmingai žingtelėjo į priekį. Nonlyrikas liūdnai pasitaisė:
- Visiškai beveik ne iš karto. Šefe, na ką reiškia tos septynios minutės? Papūga visiškai sveika. Jai patiko, nenorėjo išlįsti...
- Jūs ką?! – pratrūko Zajadlas, - Papūga septynias minutes transliavo savo papūgiškas mintis į paralelinę visatą!..
- .... numeris zeta-pliural-alfa-trys, - paslaugiai priminė Altugezer.
- Bet juk tai turėjau būti aš! Aš turėjau nusiųsti jiems pasveikinimą! – įsižeidęs suriko Zajadlas, - o ne tas nusišėręs rachitu sergantis ketursparnis mutantas, kaip jis ten?
- Emilija, - priminė Nonlyrikas, - Dėl rachito jūs, šefe, be reikalo taip, ji visai mielas...
- Kas dar? – metaliniu balsu pertraukė Nonlyriko lemenimą Zajadlas.
- Atradom dar vieną paralelinę visatą, numeris zeta-pliural-alfa-keturi, - išdidžiai pranešė Altugezer.
- Ten Emilija dar nespėjo prikarksėti? – tulžingai paklausė Zajadlas
- Ne, šefe, ką jūs!..
- Ten tik jūs!..
- Kaip mes galėtumėm!..
- Gerai, - atlyžo Zajadlas, - gravitoblenderį nakčiai išjungti, papūgą išnešti iš laboratorijos, o kanalą į zeta-pliural-alfą-trys uždaryti.
- Bet šefe...

Zajadlas neatsakęs trenkė durimis. „Tos žmogiškos klaidos.... Bet ar buvimas žmogumi pateisina kvailystes? Ir taip, ir ne“, susimąstęs žingsniavo atgal Zajadlas.