Blogai.
Pasaulis šitas mažas juk,
štai pusryčiai manieji,
mano vakarienė.
Nebesvarbu,
kiek danguje akių nubus,

(belieka sienos duryse
spyna besielė

vis mintys mano tuščios
raidės
pažadai šalti)

ir negerai, žaloju vėl save pieštukais,
jausmų karsteliai žavi, pozoj atkasti,
kas dieną savyje pasigendu trintuko.

Nutrinčiau žodžių daug,
daug nuosakų
savęs,
apleisčiau veidrodžius ir savo košmarus,
nes negerai, kai aš užgimsta be manęs,
kai ribos blunka:
aš ir aš.
Kartu.

Ir vėl prašau –
nebegirdėkit, ką aš sako,
aš duokit oskarą,
man leiskit pasigert,
aš – geras aktorius,
lėlių vaškinių teatro...

Tik negerai taip...
Bent kartą šilumos pasemt.