Matyt, tokia žmogaus lemtis – bijoti meškino, kuris miega apglėbęs vandenilinę bombą.
Aš taip manau, nors ir nesu fatalistas. Niekada neįsivaizdavau lemties nelyginant gigantiško, nepermaldaujamo akmens, besiveržiančio link mūsų nuo stataus ir tvirto šlaito. Nemąsčiau apie to riedulio greitį, neprisimerkdavau stengdamasis įžiūrėti kunkuliuojančius smėlio tumulus, esą giedančius neišvengiamybę. Nėra jokio akmens; o jei ir esama, tai geras šimtas: jie lekia be perstojo, o mūsų valia –  užrištomis akimis žengti žingsnį į kairę arba dešinę – juokinga ši vyksmą krikštyti lemtimi.
Mano požiūriu likimas esti šit kas: didžiulės, bet lengvos purpurinės skulptūros, uždengiančios vaizdą į okeaną. Jos niekados nejuda, tačiau žmogus, gūrindamas smėlynu, priverstas stebėti, kaip spinduliai ant skulptūrų trykšta rusvomis balomis, kaip sustingsta į juodas, siauras pragarmes.
Todėl ir tvirtinu, kad meškinas, nūn parpiantis kažkur Arktyje, sapne susiliejęs su šilkiniais sniego toliais ir it lėlę prisiglaudęs seną vandenilinį sprogmenį, iš tiesų tėra eilinė skulptūra pakrantėje.

***

Aną dieną apsilankiau sendaikčių krautuvėje. Jos iškabą, liūdnai cypiančią rudens gūsiuose, pastebėjau žygiuodamas iš raštinės – ką tik buvau gavęs honorarą už perspausdintą eilėraštį.
Užsukau į krautuvę prikalbintas kažkokio beprasmio gailesčio: kitaip mano poelgį paaiškinti sudėtinga. Juk mūsų laikais sendaikčius dalija tarnybose nemokamai, beje, sutaisytus, perdažytus ir dekoruotus.
Šičia – dulkėtų lentynų, grindų ir vienišos lempos karalijoje – senienos pūpsojo nykios bei purvinos, mačiau surūdijusius arlekinų veidus ir tręštantį sieninių laikrodžių medį. Krautuvės šeimininkas, žemas storulis balta prijuoste ir senoviniais, nosį nevėkšliškai balnojančiais akiniais, stovėjo užsikniaubęs ant prekystalio, veido putluman nugrimzdusios akys buvo įsmeigtos į laikraštį.
Man įdūlinus jis iš lėto pakėlė žvilgsnį, o aš savo ruožtu suskubau dairytis kokio įdomaus niekučio. Netrukus už krautuvininko nugaros pastebėjau šmaikštų žaisliuką – lokį, sėdintį ant muzikinės dėžutės. Jo galvą puošė ant dešinės akies nusmukusi kazokiška papacha, žalia valstiečio sermėga pridengė kūną. Be to, man patiko nekaltas žvėrelio šypsnys ir tai, kad ištiestose letenėlėse jis laikė po sidabrinę lėkštelę. Paprašiau krautuvininko išbandyti žaislą. Storulis pirma įsistebeilijo į mane iš padilbų, tartum būtų prastai nugirdęs, o tada ūmai trinktelėjo muzikinę dėžutę ant prekystalio nelyginant alaus bokalą. Pasuko raktelį: suskambėjo neįmantri, tačiau miela tema. Lokys išskėtė letenėles plačiau, tartum kviesdamas į savo gauruotą glėbį, paskum netikėtai jas suglaudė, ir mano mintin nušoko sidabrinis skimbtelėjimas.
- Imu, - pareiškiau susižavėjęs.
- Esate tuo tikras? – krautuvininkas žvelgė į mane keistai, tarsi geraširdis tėvas į lengvabūdį, naivų ir ties kvailo poelgio slenksčiu svyruojantį sūnų.
- Taip. Man regis, tai labai jaukus žaisliukas.
Storulis atsikrenkštė.
- Galiu jums pasiūlyti gražų erelį – prikabintas kur palubėj mosuos sparnais. Galiu pasiūlyti ir liūtą – jis trepsi priekinėm letenom ir dainuoja himną.
- Ne, - atsakiau kone pasipiktinęs. – Nes noriu šio meškino… Bet kodėl bandote mane atkalbėti?
Krautuvininkas ilgai krankštė ir netgi pakratė savo didžiulę galvą.
- Yra dar kitas meškinas, - galop tarė jis.
Ir aš akimoju visa supratau. Kaip galėjau būti šitoks paikšas! Meškinas, kuriuo gaudžia teleekranai bei radijo imtuvai, meškinas, keiksnojamas ir bijomas laikraščių rėksmingiausiuose straipsniuose. Žvėris, tysąs kažkur Arktyje ir spaudžiąs glėby vandenilinę grėsmę.
Mano balsas ėmė trūkčioti:
- Bet... tai viso labo žaisliukas. Be to, ten yra baltasis lokys, čia – rudasis!.. Jie neturi nieko bendra… Šis meškinas tupės ant mano stalo ir daužys sidabrines lėkšteles; netikiu, jog tai susiję ir kad paslaptingu būdu šaukia pasaulinį siaubą. Nejaugi manote, kad žaisliuko tyki melodija prižadins Arktyje knarkiantį gauruotį?
Krautuvininkas kinktelėjo, iškošdamas pašaipų atodūsį.
- Nebūkite naivus, - atrėžė jau atvirai niekinančiu balsu.
Pasiutau – veikiausiai dėl to, kad pernelyg aiškiai suvokiau: baltaprijuostė žmogysta anapus prekystalio, kaltindama mane naivumu, iš tiesų bando nusislėpti savąjį.
- Ak, vadinasi, taip! – užkriokiau. – Tai kodėl tokiu atveju, nenaivus jūs žmogau, laikėte šventvagišką žaisliuką ant lentynos, o ne drėbėte šiukšlynan? O tas laikraštis ant jūsų stalo, kur atverstas straipsnis apie Arkties lokį, matau, ne mažesnis sendaiktis už visus čia dulkančius - va data skelbia, kad dešimtmečio senumo! Betgi užbraukėt ją pieštuku, užraitėt šiandieną ir skaitot iš naujo. Ar kasryt taip taisote?
Krautuvininkas susigūžė ir  tarsi sumažėjo: kadangi aš skaudžiau įsirėmiau į vieną iš lemtingų skulptūrų, dygstančių pakrantėje, šalia okeano. Tęsti pokalbį būtų buvę mažų mažiausiai žiauru, todėl tiesiog tėškiau ant stalo banknotus – daugiau, nei reikia – čiupau žaislinį meškiuką ir palikau krautuvę.

***

Jis iki šiolei stovi ant mano darbo stalo. Kartais pasuku raktelį, pažįstamas trakštelėjimas švelniai dilgteli po pirštais, ir kambario niūrą nustumia raminanti melodija, dviejų lėkštučių tilindžiavimas. Tiesą sakant, darau tai retai, bet tomis akimirkomis pasijuntu gulįs aukštielninkas tuščiam smėlyne, saulė glosto man akis ir nebesvarbu, ar žvelgiu į vandenį, ar į purpurinę, spindulius draikančią skulptūrą – nes girdžiu ilgesingą bangų ošimą, ir šito pakanka.
Kita vertus, muzikai nutrūkus gižena keistas erzelis: atrodo, lyg už nugaros būtų stirksojęs storasis krautuvininkas ir nepritariančiu žvilgsniu, kratydamas galvą stebėjęs mano poilsį.
Susimąstau apie antrąjį, Arkties, lokį. Mūsų Miestelis ligi šiol baidosi jo, nors ir miegančio už daugybės mylių. Teisybė, nūn atsiranda mokytojų, drįstančių skelbti, neva lokys esąs per kvailas panaudoti glaudžiamą bombą, jis netgi nežinąs, ką spaudžia prie širdies. O galbūt lokiui užtenka instinktyvios išminties išlikti kvailam ir nemąstyti visų, mąstančių jį. O galbūt nėra jokios bombos, tik sniego toliai, kur tarp dangaus ir žemės skraisčių siaučia speigai.
Kaip ten bebūtų, tokie svarstymai, galvoje sujungiant Arkties lokį, Mūsų Miestelį ir nekaltą žaisliuką kazokiška papacha, padeda aprėpti tikrąjį laukimą – laukimą visuomet kažko nesulaukiamo ir apskritai neįmanomo, kai laikas nebetenka reikšmės ir ištįsta į purpurinį, saulės nutviekstą akmenį.