Debesų skaitymas mūsų laikais virtęs beveik ir tik sportu.
Dešimt žmonių it pašėlę dumia per kopas. Basos pėdos sminga į šiūruojantį smėlį. Kildami šlaitais aukštyn žmonės juokingai mostaguoja rankomis ir garsiai šnopčioja. Leisdamiesi jie mažumėlę atsilošia, kumščius beveik priglaudžia prie pečių. Pasitaiko, jog bebėgdami užverčia galvas ir prisimerkę žvelgia į žydryne slenkančius debesis. O retsykiais kažkuris žaisdamas kumšteli priešais skuodžiantį.
Žmonės girdi ošiant jūrą ir leidžiasi garso link.
Galop bėgikai sunkiai užkopia ant ilgos bei stačios kopų grandinės. Priekyje atsiveria bangomis knibždantis, begalinis vanduo.
Nuo dešimtuko atsiplėšia vieningas džiaugsmo klyksmas ir, lydėdamas savo šeimininkus, ritasi paplūdimin. Čia, skambant jūros toliams, jie sustoja, šypsodamiesi vėl užverčia galvas ir jau be perstojo akimis lydi debesis. Juokiasi, stebisi ir balsu svarsto, bet vienas kito iš esmės negirdi. Smilių miškas baksnoja į viršuje besistumdančius baltus tumulus.
Netrukus būrelį kvadratu apjuosia aukšta grotuota siena. Statinio kampuose išdygsta po kareivį tvyskančiu šalmu ir rankose gniaužiamu medžiokliniu arbaletu. Nugaros atsuktos į uždangą, akmeniniai žvilgsniai budrūs, o klausa įtempta: kareiviai pasiruošę strėlėmis stabdyti kiekvieną, kuris, per sieną perlipęs, bandys nusivyti pamiltą debesį.
Tačiau kažin, ar tų kareivių čia reikia? Žmonės kvadrate nerūpestingi spitrijasi į aukštybes ir nesidomi, kas vyksta aplinkui. Jie šokčioja ir stypčioja, bet toli nenuklysta. Jie net nepastebėjo, kad smėlis po kojomis įgavo nuolatinę – švininių audros debesų – spalvą.