Pasisekė Vaciui: gavo turtingą žmoną. Nesvarbu, kad visą šmotą metų už jį vyresnė, pirmą vyrą palaidojusi. Kad sūnus jau gerokai ūgtelėjęs. Bet koks ūkis! Dvi pieningos karvės, penkios kiaulės tvarte kriuksi. Mūrinis namas, sodas, daržas, pievos...

Darbštus buvo jos pirmasis vyras: ir ūkyje dirbo, ir namuose tvarkėsi. Vacys ir šiaip suko galvą, ir taip – sunku jam bus. Nelabai jį traukė ūkio darbai. Nepratęs – tėvas mažai žemės turėjęs. O ir lėtapėdis buvo. Bet neatsilaikė. Vienas juk nenugyvensi amželio. Pradėjo kalbinti savo žmonelę parduoti ūkį ir nusipirkti namuką priemiestyje. O ten parduotuvėse visko nusipirksi. Ir purvo nebraidysi.

Bronės ilgai įkalbinėti nereikėjo. Kuri gi nenorėtų ponia būti? O graži buvusi. Veidas – vien pienas ir kraujas. Su savo apvaliomis šlaunimis ne vieną vyrą iš proto variusi.

Apsigyveno Vacys su savo šeima naujoje vietoje. Kiemas nemažas, kaimynas nuo kaimyno tvorele atsitvėręs. Vaikšto Bronė po kiemą, kasdien nauja suknele pasirėdžiusi ir šaudo akimis į kaimynus. O ir šie jai neabejingi: kur buvus, kur nebuvus užsuka į kiemą pasėdėti, su maloniais kaimynais pabendrauti. O Bronė tik šypsosi, tik juokiasi.

Bet žiūri vieną rytą artimiausia kaimynė pro langą ir netiki savo akimis: Vacys muša savo žmoną! Laksto abudu po piemą, vaikosi vienas kitą. O Vacys šaukia:
– Ar tu mane mylėsi, Brone? Ar mylėsi?
O jo rankoje – lengvutis Bronės šilkinės suknelės diržiukas.