O ten, pušų apsuptyje, stovi namas.
Vienas.
Bet ne vienišas.
Grakštūs fortepijono garsai glamonėja kiekvieną jo slenkstį.
Toldami palieka stygų virpesį, kurį tik jautrūs muzikanto pirštai užčiuopia.
Elegantiškas romansas pro stiklines sienas veržiasi į vakarinės žaros glėbį.
Sugrįš tik židiniui užgesus pro užvertas langines.
Nedrąsiai praslinks baltų klavišų pagalvėlėmis
ir numirs muzikanto mintyje.
Kaip miršta romansu pieštos meilės baltam fortepijono dangčiui nusileidus.
Lietus ir žvakės liks jų gedėti tuščiame kambaryje.
Kaip aš gedžiu nespėjusios prasidėti mūsų meilės.
  
***

Noktiurnas.
Nakties palytėtas jo lengvumas
aistringai užlieja pirštų galiukus.
Ritmingai plazdanti širdis,
gilus alsavimas
          lyg palaimos akimirkoj...
Darkart prabėk klavišų viršūnėmis
švelniais garsais,
Kol aš užversiu duris.
Neatsigręžus.