Sienos apjuosė pasaulį dat tuomet, kai pirmasis žmogus ritosi iš pirmojo gyvybės kiaušinio -  tapo Jo naujaisiais lukštais.

Aš turiu savo sieną. Vakarais man gera prie jos parymoti. Įkvėpti  skandalų žurnalo tvaiko. Apdrabstyti pipirais kitus žemės vabalus. Pasikasyti nugarą, nebijant išlendančio giltinės dalgio. Gera... Net jei į mano sieną įsikniauba pelėsiai.

Neglazu velkti, bet nolis. Aš maža(s) tik prie savo babilono sodų.

Mano siena - plonytė virvelė. Temdanti sąžinei akis. Kertanti. Krauju pulsuojanti. Bučinių karšta kava... Saugo, kad nenusiplikyčiau. O AŠ tirpdau kitų tvirtoves. Užtenka pražydėti ievoms ant blakstienų.

Dunkst. Akmenys. Pažyra į šipulius. Pakaria - ir krinta sagos. Iš marškinių. Plikas kūnas pasidengia šešėliais. Debesys kaip cukriniai avinėliai sklando ir dangsto paskutinius šypsenos lopinėlius. Galbūt kalta. Pririšau namų virvę kaip šuniui. Norėjau, kad laktų iš dubenėlio - grindys blizgėtų, puodai kaukšėtų, šiukšlės nekarštų po kriaukle. Tiek nedaug. Bet sienos kartais neatlaiko menkiausio šapo bakstelėjimo.

Mano naujoji siena kurčia. Negirdi serenadų, ne, ne gatvėje, o šalia - iš mažadantės burnelės:
- Neglazu, bet noliu. Pazaisti...
Sijonas tamposi. Prakeiksmo hieroglifai paženklina krūtis - nėra versmės dar vienam netyčiukui sudygti. O gal tai tik mano įsivaizduojami kalnai? Lipdau molį ir vandenį, depresiją ir motinystės džiaugsmą.

- Tuk Tuk. Počtaljon Piečkin?
- Mmm. NE. Akiniai ir rėmeliai. Knygų dulkės. Ir gerumas.
Dvi sienos susiremia, kaunasi - tęsiniais ir pradžiom - vėl ir vėl - kol laimi gerumas. Gerumo siena švyti kaip negęstantis Olimpijos deglas.

Bet jau vėlu. Amžino atilsio žvakės šaukia. Tik pelenai liko Mano sienos. Norėčiau dar sušokti valsą. Pabūti svarbiu sraigtu evoliucijos varikly. Tavo moteriškumo Dievu. Bet jau vėlu.

Nenoliu. Maza, as, maza...

Mano kiaušinis nebuvo tuščias. Tik lukštai per ploni.
O Tu? Kaliesi? Kaip atrodo Tavo siena? O Jūsų, ir Jūsų, ir Jūsų... Ar yra, kas neturi sienų?

Atsitveriu amžinybės siena.