Niekam – ypač save bei amatą nors mažumėlę gerbiančiam medžiokliui – nepatariu rūkyti kaljano prieš imant į rankas šautuvą.
Galite manimi pasikliauti: esu daug patyręs ir prisiekiu, jog nerasi baisesnės būtybės už kaljano dūmų priveiktą skruzdėdų medžiotoją. Toks žmogus, paragintas hukos demono, purpteli į debesis, ten ima vartytis kūliais ir ant žemės grįžta žvelgdamas nykiomis, migla aptrauktomis akimis. Jam nerasi nieko dailesnio už gimtojo kaljano straublį: vargšelis spaudžia jį kretančiais delnais, raito iš žarnos įvairius zigzagus, o apsėstas protas tiems vingiams suteikia pamišėlišką, bet tvirtą prasmę. Tuomet medžioklis paleidžia pypkę ir stebeilijasi į patį dūmų ąsotį; bando skaityti įmantrų arabeskų bei keramikos apvalumų raštą, kol galų gale tariasi jį išsiaiškinęs ir įsimylėjęs. Paskum pakelia galvą, vis svyrančią ant kairiojo peties, ir ilgai žiūri pro langą: nei medyje, nei jūroje, anei saulės spinduliuose arabeskų nesimato, ir medžioklį tai niršte siutina. Jis puola kriokti vien iš suvokimo, jog vaizdo už lango negali raityti taip lengvai, kaip raitė aną gyvatišką pypkę.
Ir šit pastebi prie kojų besimėtantį šautuvą – du vilioklius vamzdžius, glotnų medį, spragtelėjimo maldaujantį nuleistuką. Visa tai žmogų sugundo. Pagriebęs šaunamąją lazdą, apkvaitėlis leidžiasi medžioti skruzdėdų.

***

Mes, paprasti skruzdėdų medžiotojai, niekada nesiekėme išsiaiškinti medžioklės prasmės – kasdienes savo šūvių salves laikome neišvengiamos duokle žmogiškai beprasmybei. Vadovaujamės aklu atsitiktinumu ir amžinu skaičiumi: rytoj skruzdėdų nušausiu ne daugiau, nei nušoviau šiandien, o šiandien neužsigeidžiu daugiau, nei patiesiau vakar. Atsitiktinumas pasireiškia šitaip: nesvarbu, kaip toli – dešimt pėdų ar tuzinus mylių - būsiu nukeliavęs nuo namų, vis vien kulką atiduosiu pirmai pasitaikiusiai skruzdėdai, ir lai kiti sprendžia, kas sukryžiavo kvailo gyvūno ir bejausmio švino kelius.

***

Mąstydamas, kad daugelis tokį medžioklės aktą laiko kraugeriškomis skerdynėmis, vėl nenoromis prisimenu kaljaną rūkančius niekšus. Mat anie, įsimaišę į ant mūsų bliaunančiųjų tirštumą, arba rėkia garsiau už kitus, arba kursto minią rėkti tai, ko patys užsigeidžia. Iš tiesų - bjauri padermė!
O kai aikštė nutyla, panirusi į vakarą, apduję kaljano mėgėjai traukia namo pas savo mylimus svaigalų ąsočius. Po kurio laiko, lydimi nakties griaustinio, jie vieniši su šautuvais žygiuoja į mišką: arabeskos jų mintyse šviečia kaip niekad raiškiai ir, paminusios atsitiktinumą, skirsto, kuriai skruzdėdai gyventi, o kuriai – žūti. Šautuvų ugnis liejasi taikliai, be perstogės - užgoždama ir žaibų bizūnus, ir mūsų, paprastų medžiotojų, pavienius pokštelėjimus.

***

Mano senelis, žmogus tylus, nesyk į rankas negriebęs šautuvo, visą gyvenimą praleido ganydamas avis tarp lelijų. Sykį jis taip apibūdino ties kaljanais palinkusius medžioklius:
- Žinai, ką jie man primena? Ogi skruzdėdas, siaubiančias skruzdėlynus savo vinkliais liežuviais.