Leisk pailsėti, nusiplauti dulkes,
Neasfaltuoti juk gyvenimo keliai.
Jau rudenėja ir lietutis dulkia,
Kelionės nuosėdos net sieloje giliai.

Klupau aš eidama – žaizdotos kojos,
Vandens man duok iš savo šulinio gilaus.
Sunkiausia buvo, kai keliai šakojos,
Kada nebuvo galvą kur priglaust.

Leisk atsigerti, nuoskaudas nuplauti,
Nuo tavo rankų sopuliai užgis.
Neklausinėk manęs, tu nieko nebeklauski,
Paglostyk galvą, pažiūrėk man į akis.

Vėl eisiu. Nežinau, kiek liko dar to kelio,
Mane lydės tavoji, mama, šiluma.
Kaip reikalingos nors mažytės mums stotelės –
Likau  tokia pati trapi, pažeidžiama.