Temsta.
Priebėgomis užsimetu juodą paltą.
Įsipinu į plaukus smalos tamsumo kaspiną.
Iš lelijomis ir eglišakiais kvepiančios prieblandos atsklinda kalnų garsai.
Įsižiūriu į nuotrauką. Nualpstu.
Saulėta diena. Vėjo pučiami nuvilnija raudonspalviai, kančios išmarginti rudens lapai. Viskas pritvinkę slogumo ir tuštumos. Turiu kažką daryti. Privalau jį susigrąžinti! Bet kaip? Numirti?
Užsimerkiu. Šaukiu, kviečiu mirusiųjų pasaulio valdovą: „Hadai, leisk man bent pabandyti?! Tai mano paskutinė viltis“.
Matau, kaip akyse sustingsta lėliukės, ir išsilieja juoduma į balto obuolio skaidrumą. Rankos suakmenėja ir gyslomis jaučiu banguojančiai tirštėjantį kraują. Prasiveria burna. Prieš akis raudonos liepsnos, besiskverbiančios į gerklės angą, deginančios, sunkiančios gyvastį.
Karstas. Ta nuotrauka? Kalnų giedojimas, plaukiančios baltos gėlės, vainikai. Kur aš? Kostiumu aprengtas ir lyg vestuvėms pasiruošęs guli kokių ketverių metukų berniukas. Dieve! Juk tai mano sūnelis! Nesąmonė! Kaip?! Kada?! Kodėl man niekas nepasakė?!...Šauksmas. Staugimas, lyg gūdžią naktį įtūžusio vilko. Riaumojimas... Žvilgsniai. Jie tikriausiai galvoja, kad pamišau, netekau proto ar paklaikau...
Laikau šaltą rankytę. Tarsi liesčiau į delną kapsintį stingstantį lietų, be šilumos, kvėpavimo ir be širdies. Pamėlusi, lyg būtų gulėjęs sniege ir beveik mirtinai sušalęs. Pučiu karštą orą ir trinu ją. Girdžiu senų davatkų šnabždesį: „Ale jai visai blogai. Gal iškviest medikus?“
Akytės užmerktos. Vos prašiepta burnytė, lyg matytų gražius vaizdus ar sapnuotų pasakišką sapną.
Glostau žanduką, tamsius ir vešlius plaukučius. Koks jis gražus. Atmintyje iškyla vaizdas, kada pirmą kartą ant pilvo uždėjo mažą bejėgį padarėlį ir jis savo tamsiomis, it šulinio gilumas, akimis pažvelgė į mane. Mūsų žvilgsniai susiliejo, ir užplūdo neapsakoma šiluma ir švelnumas...
– Nori aš tau paseksiu pasaką? Kokią nori? Gal apie Raudonkepuraitę? Ar apie Pelenę? Kodėl nešneki, mažyli?
Išgirstu iš tolumos ataidinčius garsus. „Greitoji jau čia!“ - pašaipiai išveblena moteris žemu ir prarūkytu balsu. Akyse temsta. Balta. Skrendu su žuvėdromis į mėlyną dangaus žydrynę.
Žaliai pieva. Pro šalį lekiantys vienaragiai, ristūnai, kuinai, juodžiai, širmiai, šyviai, bėriai ir sarčiai. Lyg sklęsdami ore, lengvais tuksinčiais kanopų garsais skrodžia milžinišką pievos didybę. Čia viskas taip gražu. Ramybė. Harmonija. Palaima. Santaika.
Milžiniški upeliai, upeliūkščiai, kerai ir krūmokšniai, mėlynai balkšvos žibutės, palaimingosios Dievo karvutės ir linksmų žmonių veidai. Džiūgaujančiais balsais klega visa pieva. Vieni sriūbsnoja naminę girą ar alų, kiti tyliai pakampėse kažką šnekučiuojasi, treti maudosi skaidriame it krištolas upelio vandenyje. Nėra tamsos, baimės ar įtampos, piktų ir suniurzgusių veidų. Net katės su šunimis meilikaujančiai koketuoja, vilkas, grodamas armonikėle, šokdina vištas, vanagai pelytėms ir voveraitėms gieda serenadas. Kas tai per vieta? Pasaka? Rojus?..
-Mamyte! Aš tavęs laukiau! Tu atėjai?! - lyg pro vorantkliais apraizgytą miglą pasigirsta balsas. Juk tai jo balsas. Bet kaip? Juk dar ką tik stovėjau ir mačiau gyvybės išsunktą kūnelį...O dabar jis mano glėbyje. Suspaudžiu ir apkabinusi prisiglaudžiu. Stipriai, stipriai. „Dabar jau niekada nebeišsiskirsim mano mažyli! Visada būsim kartu! Šioje gražioje žalioje pievoje“.
Pabundu...