Visur nuo šiol bus šlapia.
Ir pėdos sniege nebus baltos.
Ir šuva nebeužuos daugiau mano baimės.
Ir Aš niekada nebeverksiu.
Ir pigių blizgučių nebežiūrėsiu.
Ir nelauksiu, jei nelaukiant ateis.
Ir neatleisiu daugiau.
Nebus šviesos.
Bus naktys.
Ilgos. Šaltos. Šlapios.
Naktys, kai nežinai, kodėl bijai
Netyčia mėnesienoj sužibusios sagos.
Kai nebelieka saugios vietos vaizduotei,
(ir nežinai, ar verkt – gal užteks apsimesti,
Kad esi kvailesnis už pasaulį,
Gimusį iš nieko).
Bus naktys, kurių Tu niekad neužbaigsi.
Bus naktys, kai neliks žvaigždžių šešėlių
(nes nebus šviesos).
Naktys, baisios kaip tuščia erdvė.
Kaip ankštas užkaltas lopšys.
Nesulaukiamas rytas.
Ir niekas jau nepasakys –
Tiksi laikrodis
Ar svetima širdis.

Nebus jau ryto.
Po tokių naktų – iškart diena.
Ilga. Šlapia ir debesuota.
Visur nuo šiol bus šlykščiai šlapia.
Baltų debesų nebus.
Vėjo nebus.
Tik dulksna ir rūkas,
Ir nesuprantami žolės ženklai.
Bus nekintantis kentėjimas
(pripratus bus tik nuobodu)
Bus tik prognozė – ne audra.

Mieganti saulė
(užmigdyta saulė)
Nebus šviesa.
Trūkčiojančio svyravimo nubrėžtos kreivės
Neatspindės apyrankių ant rytietiškų pasakų (ten visados šilta ir šviesu, net naktį žvaigždynai atiduoda savo spindesį tokioms pat mažoms tenykščio smėlio kruopelytėms)
Karalaitės rankų.
Nebus nei popietinio snaudulio,
Nei vakaro vėsos
(nes bus visada vėsu).
Atsakymai nebebus suvokimas
(jie atneš tik naujus nežinomuosius, naujus matavimus ir žymenis, ir neužteks jiems graikų abėcėlės).
Ir mitiniai didvyriai bus nugalėti,
Ir kris Persėjas prie dreduotos Medūzos kojų,
Ir liks Heraklis laikyti Atlanto stulpų,
Ir išsives Orfėjas savo Euridikę,
Bet nepasieksi jos Tu.

Ir neateis atėnė su Arachne varžytis
(ir nebus pasaulyje vorų).
Ir Odisėjas nemylės Penelopės
(tik bijos sulaužyti pažadą mirti prie savo lovos ketvirtosios kojos).
Ir nebus don Kichoto šarvų atspindy šilumos
(ir Panča nebus toks naivus).

Visur nuo šiol bus šlykščiai šlapia.
Ir niekas to nepakeis.

Moiros man bus palankios,
Nes tik jų audžiamų siūlų vingiai
(kuo daugiau vijų, tuo daugiau nelaimių gyvenimuose)
Galės užpildyti mano tuštumą.

Ir būsiu aš tik ten,
Kur visad šlykščiai šlapia,
Aš būsiu išgąsčiu keistu.
Ilsėsiuos ten,
Kur patekę visad pravirksta vaikai.
Einu tenai, kur žemė tuščia
(ten niekam nėra vietos).

Ir neapsimetinės,
Kad aš kažkam rūpiu.

Aš noriu būti.
Aš noriu skristi.
Nenoriu būti pakelta kitų,
Aš noriu užsiaugint sparnus.

Neieškau aš kančios.
Nereikia man ir tobulybės.
Aš noriu būti.
Būti.
Ir suprasti, kas esu.