tęsinys... pradžia“ Geležinė tyla“

Eimanto gimimo dienos proga didysis brolis išvežė jį į lauką.

- Šiandien tavo šventė, - sako, - šiandien tavo rankoms poilsis, brolau.

Vienintelis didysis brolis laiko Eimantą pilnaverčiu šeimos nariu. Niekada nevadina jo kvėša, bekoju - penkta koja, nevėkšla ir kitais, jam nesuprantama kalba vartojamais žodžiais. Atneša valgyt, įpylęs sriubos į porcelianinę lėkštę. Kartą didysis brolis davė jam ausinuką. Pats uždėjo Eimantui ant ausų, įjungė, vis klausinėdavo kokią dainą įjungt, ar perjungt, ar prasukt, ar pagarsint. Gaila, kad kompaktas buvo toks mažiukas ir dainos jame baigėsi taip greit, akimirkos Eimantas pavyti jau nebesugebėjo. Tą dieną berniukas prisimena iki šiol, ir, kai nurieda prie sienos, už kurios girdėti brolio muzika, jo akyse visada iškyla tas švytintis didžiojo brolio veidas, tada jiems abiems buvo gera. Eimantas iškelia rankas aukštyn ir, sustatęs ištiestus pirštus vieną prie kito, sukioja į visas puses. Jis pasijaučia stiprus, nes žino, kad už sienos yra brolis, kuris jį saugo, jo muzika suteikia jam šiltos ramybės ir po truputį augina sparnus. Gims bekojis angelas...

Šiandien Eimantas toks pat patenkintas – brolis stumdo jį netoli metalo sąvartyno, kur kasdien triūsia aukštas ir stambus metalo naikintojas. Šį kartą šaižus traiškomo metalo garsas Eimanto visiškai netrikdo, nes šalia yra jo didysis brolis, į kurį berniukas nuolat sukiojasi, žvilgsniu prašydamas nors trupučio muzikos, kuri skamba brolio ausyse. Pastarasis žiūri kažkur į tolį ir lėtai linkčioja nešukuotais plaukais apžėlusią galvą. Visgi Eimantas spokso į jį ir tikisi, kad brolio žvilgsnis nors akimirkai šoktels link mažojo broliuko.

- Vakare aš tau jį atiduosiu, - lėtai ir šaltai prataria didysis brolis.

Eimantas klausiamu rankos judesiu kreipiasi į brolį, prašydamas jo patikslinimo dėl ką tik pasakytų žodžių.

- Juk šiandien tavo gimtadienis, brolau, - pažvelgęs į broliuką, drąsinančiu tonu lepteli didysis, - žinau, kad mėgsti mano muziką. Tau nebereikės sėdėti už sienos.

Eimanto akyse švysteli deimanto atspalvio sruogelės. Akimirkai jis sudvejoja būsenos tikrumu, bet vėl žvilgtelėjęs į nukreiptas didžiojo brolio akis, visgi patiki tikrovės tikrumu.

- Žinau, kad tau jo reikia, - matydamas broliuko nuostabą dar tikslina didysis, - o dabar sėdėk ramiai, vakare pasidžiaugsi. Atsisėk tiesiai, tau negalima judint liemens.

Berniukas grįžta į normalią padėtį ir žiūri į savo pirštus. Jais jis minkys ausinuko mygtukus. Kaip tobulai tai daro didysis brolis... Pajutęs patapšnojimą į petį, Eimantas vėl bando suktis link brolio, bet šis ta pačia ranka jį sustabdo ir vėl patapšnoja, tik dabar jau žymiai stipriau. Berniukas pajunta lengvą virpulį, kuris smelkia visą jo kūnelį. Stiprios brolio rankos pajudina Eimanto širdį.

- Brolau, nepyksi, jei pas mane ateis viena draugė?

Berniukas papurto galvą, jo šypsena leidžia suprasti, kad pykti jis tiesiog negali.

- Malačius. Ji greit ateis, - didysis brolis vėl patapšnoja Eimantui per petį.

- - - - -
Eimantas stebi besidarbuojantį aukštąjį metalo naikintoją, brolio žvilgsniai klaidžioja aukščiau debesų.

- Žinojai, kad ir tėvo mašiną čia sutraiškė į metalo krūvą?, - didysis brolis pastebi Eimanto susidomėjimą metalo laužo darbu.
Berniukas papurto galvą.
- Po tos avarijos, kai tave vežė į pirmą klasę… - didžiojo brolio žvilgsnis staiga nusileidžia ant žemės ir maišo purviną žvyrą.

Eimantas lengvai linkteli galvą. Tiksliai avarijos jis nepamena, nors tą rugsėjo pirmąją sesuo jam primena beveik kasdien: “Tokia šūstra tačka buvo, būtų tėvas man ją atidavęs, jei ne ta kvaila tavo mokykla! Ir tavo vėpliškumas! ”. Skubėjo tėvas tik dėl to, kad Eimantas prieš išvažiuodamas apsiliejo kelnes pienu, o mama užgaišo jas valydama…

Metalo šaižesys sujudino orą.

- Laaaaaaaabas! – Eimantas krūptelėjo nuo spiegiančio moteriško balselio.
- Sveika, Bzika, susipažink su Eimantu, - didysis brolis atsukė vežimėlį į jos pusę.
- Jo majo! Kas čia per padaras?, – merginos balse buvo girdėti nesuteptų durelių smailus cypimas. Ji šoktelėjo tolyn nuo vežimėlio ir nuo didžiojo brolio.
- Bzika... Baik, - brolis mestelėjo žvilgsnį link savo mažojo broliuko, norėdamas parodyti merginai, kad ir jis supranta viską, kas sakoma, - jis mano broliukas.
- Jis? Tu nesakei, kad turi brolį! Ir dar tokį! Fuuu!!! - Eimantas suprato. Merginos žodžiai neturėjo jokios nesuprantamos potekstės.
- Ar tau tai trukdo? Gi jis irgi žmogus... tiesiog avarija.
- Eik šikt! Nenoriu matyt bekojų išsigimėlių savo akyse, - mergina purtėsi, kaip isterijos pagauta beprotė antilopė, - einu iš čia!!! Ir kuo toliau! Fuuu!!!

Apsisukusi ji pasileido bėgti, aukštakulniai nepatogiai smigo į žvyro paklotą, bet ji bėgo ir keikėsi. Eimanto galva parodė viską, ką jis jaučia. Brolis, neprataręs nei žodžio, pakyla nuo betoninio bloko ir stumteli vežimėlį į šalį. Tyla. Tik priešmirtiniai geležies klyksmai raižė orą. Didysis brolis stumteli vežimėlį antrąkart. Dabar Eimantas norėjo, kad ta avarija būtų nusinešusi ir jo galvą. Ašaros siauru upeliu tekėjo žemyn ir, pasiekusios siauras lūpas, dingdavo ant jų. Liesas kūnelis palengva lenkėsi į priekį, rankų pirštai įsikibo į stipinus. Didysis brolis lėtai ištraukė juos iš ten ir paguldė rankas Eimantui ant pilvo.

Pajudėjo namų link.

- - - - -
Vakare Eimantas nesulaukė nei ausinuko, nei muzikos, skambančios už didžiojo brolio sienos.