Aš kuriu kompiuterinį vaidmenų žaidimą ir ketinu jam suprogramuoti tris pasirenkamus personažus.
Neturiu supratimo, kada žaidimas bus baigtas ir ar apskritai jis bus baigtas, todėl savo kambary, ant rytinės sienos, pasikabinau visų trijų veikėjų portretus - kaip miglotą viziją bei paguodą, jog rasi vieną dieną mano kūrinys atsiplėš nuo taisyklingos komandų eilučių, matricų bei kintamųjų visatos ir pradės naują, savarankišką, savivališką gyvenimą. O kol kas žaidimas ne tik bejėgiškai prisirišęs prie programavimo kalbos, bet net anos kuklios jo nuotrupos, kurias galima vargais negalais sulošti (vien trokštant pajusti ateities programos nuotaiką), iš ekrano liejasi nelyginant trūkčiojanti, suluošinta, chaotiška melodija.
Todėl, baimindamasis perprasti užmojo bergždumą, vis rečiau tarškinu klaviatūrą ir tenkinuosi žiurinėdamas tris paveikslus ant rytinės sienos. Supraskite: šis laiko vilkinimas - vienintelis kelias įtikėti, kad pati idėja nėra beviltiška, kad jeigu ji būtų apsėdusi ne maniškę, o protingesnę, aistringesnę ar darbštesnę sielą, tai komandų eilutės dygtų nesustodamos, ir žaidimas būtų spitriai surašytas, be to, dar užtektų laiko jį sužaisti.
Portretas, į kurį stebeilijuosi ilgiausiai, kabo pačiame sienos viduryje - jauniausio žaidimo herojaus atvaizdas. Apskritai tai labai drąsus, linksmas ir galingas veikėjas, už jį žaisti turėtų būti ne tik įdomu, bet sykiu ir lengva. Jis puikiai moka joti apžergęs patrankos sviedinį, pliekdamas vyšnios kauliukais patiesia rimčiausią priešininką. Šypsena jo veide neištirpsta net senkant sveikatai ar monetoms. Kita vertus, dingojasi, kad žaidimas su tokiu veikėju pralėks atsainiai ir neįsirėš atmintin, mat sviedinio raitelio nė už aukso veršį nepriversi pasibalnoti tuščio kibiro arba ieškoti pilies sniegynuose.
Antras portretas, įsitaisęs aprašytojo kairėje, juoduoja niūrus, pilki rėmeliai nelepinti dekoracijomis. Vengiu ilgai stebėti šį paveikslą ir dažnai save kamantinėju, kamgi peraudžiu jį ekrane iš komandų eilučių aukso. Herojus - tamsus, liūdnas, nors ir tvirtas žmogus. Jo žingsnis tiesus, akys nudelbtos į žemę. Su priešais dorojasi paprastai ir žiauriai - paversdamas juos draugais. Juokiasi retai - nebent klausydamasis sutiktų prašalaičių pasakojimų, daro tai griausmingai, su tiesmuka pašaipa. Aidint jo balsui, pasijuntu smengąs į bedugnę, o į veidą, sakytum, tvoksteli tuščias stepių vėjas. Retkarčiais pasibeldžia nerimastinga mintis: veikėją sukūriau tik tam, kad galėčiau sutrypti, žaidimas juo turėtų būti pakankamai kankinantis, kad priverstų žavėtis vienu iš dviejų kitų personažų.
Ir galop žvilgsnis perbraukia paskutinį, dešinįjį, paveikslą. O, šit nepaprastai įdomus veikėjas, beje, galingiausia būtybė žaidime! Tačiau toks - tai yra stiprus bei įdomus - jis iškyla tik priešams ir pažįstamiems; pats sau jis nežadina nei smalsumo, nei pagarbos. Negana to, ir visas pasaulis jo mintyse praradęs mįslingumą ir žavesį: į bet kurį užduotą klausimą veikėjas ras vienodą, tačiau nenuginčijamą bei griežtą, atsaką. Linksmąjį savo brolį herojus laiko nusikaltėliu, o iš brolio paniurėlio kvatoja dar negailestingiau, negu anas juokiasi iš aplinkinių. Tarp kitko, neseniai patikrinau veikėją įkūnijančias komandų eilutes, ir įsitikinau, kad jos arba kartojasi, arba nurodo viena į kitą. Taigi žaidėjui jį valdyti prireiks ypatingo meistriškumo, nes nesutramdytas jis virsta budeliu arba laukiniu žvėrimi. Tačiau perpratus vaidmenį nuo jo bus sunku atprasti, tad įžanginis veikėjų pasirinkčių meniu kels erzelį kaip bereikalingas, gaišinantis etapas.
Šit kokie mano kurpiamo vaidmenų žaidimo herojai. Norėčiau paminėti dar kai ką. Pirma, gailiuosi, jog šalia trejeto iš sienos žvelgiančių portretų nėra ketvirtojo - lango į gatvę. Aš daug mąstau apie savo triumvirus ir per mažai - apie virtualią aplinka, kurioje vyks žaidimas; iškirstas sienoje langas, spėju, padėtų atsikratyti šio ydingo bruožo. Antra: ramybės valandėlėmis, kuomet nespoksau į ekraną, negroju klaviatūra ir netyrinėju paveikslų, o tiesiog atsilošęs stebiu lubas, aplanko svarstymai, esą žaidimas iš tiesių niekuomet nebus pabaigtas - bet ne dėl įgimtos mano tinginystės ar žinių trūkumo. Visa paprasta: kiekviena komandų eilutė, geltoniu nutrykštanti ant mėlyno mirksinčio fono, reikalauja už save ilgesnio tęsinio, o jis raitomas iš to paties aukso. Taigi aš neartėju link tikslo, o nuo jo tolstu žingsniuodamas atbulas.
Išeitis - rėžti trumpą, išganingą komandą, nutraukiančią nelemtą kūrybą ir pasmerkiančią programą glebti operacijų sistemoje kaip išsigimusį, lengvabūdžių tėvų numestą kūdikį. Kitas sprendimas - beprotybė. Pačiupti monitorių - lipdomos tikrovės kubą, nutraukti laidus, saistančius jį su kaistančia skaičiavimo mašina, ir pakarti ant purvinos, įskilusios sienos, virš trijų veikėjų paveikslų.