Kas manęs nematė, vis ilgis nerimsta,
O tie, kur priglūsta, nenori nueiti –
Čia didelės svajos ir skausmas užgimsta,
Esu aš žavinga viliokė bekraitė.

Kai vėjai nepykina mano likimo,
Aš tyliai mažytėm bangelėm siūruoju,
Ir toliai švieselėm nuo saulės prikimę
Čiurlionio akordais ramybę išgroja.

Ir aukso spalva kaip pagarbinta deivė
Man veidą drebučiais blizgiais siuvinėja,
Ir mažos bangelės – ir judrios, ir kreivos –
Vilioja padangėmis skraidantį vėją.

Ir mano gelmė prie manęs prisirišus
Tiek turtų, tiek žvejo svajų užliūliavo,
O skausmo beprasmio išpjaustytas kryžius
Įsminga į dugno sustingusią lavą.

Gelmėj aš vienoda kaip dienos ir naktys,
Tik veidas nuo vėjų sujunka nežymiai,
Kai širdys nustoja judėti ir plakti,
Bangelės į krantą visus sugrąžina.

Mane apkabina ir smėliai bekraščiai,
Ir rūsčios šiaurinės nuskaldytos uolos –
Ne mano, o kranto tas mirgantis raštas,
Tas vėjų sukeltas beprotiškas šuolis.

Ne aš, o kiti mano gilmenas laužo
Ir kelia bangas pametėtas į dangų –
Taip pykčio dievaičiai pasaulį nubaudžia
Ir krantą kaip vagys turtuolį nurengia.

Kiek ašarų aš prisigėriau pakrantėj,
Kai motinos verkė ir jaunosios našlės –
Jos jūrai grūmojo, nes jos nesupranta,
Kas mirtį beprasmę ir pražūtį neša.

Ir gilmenos mano kaip motinų įsčios
Savy subrandina pasaulį visokį –
Yra čia tarp smurto keistų apgavysčių,
Tartum ne visi su mirtim susituokę.

O mano pakalnės, o slėniai didingi
Priaugę kaip burtų linguojančio grožio.
Ir žolės, ir medžiai, koralai sustingę
Dienos spalvomis nusišypso kaip rožės.

Nėra nei klastos, nei vilčių nesakytų,
Yra tik pasaulis gyvybe pasklidęs.
Atplaukit – priglausiu ir šitą, ir kitą,
Ir būsiu vilties gedulingasis šydas.