Ėjau, kol kojos mano dar judėjo.
Skubėjau tuneliu keistai tamsiu.
Net nesimatė galo.
Net nuojauta užuodė beprasmybę.
Pro šalį skriejo troleibuso laidas.
Trintis ir žiežirbos bedievės
Užkliudė kvailą mano skrandį,
Kuris kaip įmanydams
Virškino gyvenimą.

Aš vergas,
Bandantis įpūsti ugnį
Arba bent supratimo žiburėlį.
Tik sau.Tik sau vienam,
Pagrobsiu viską.
Šilumą ir šaltį,
Gyvenimą ir mirtį,
Bufetą ir troleibusą.
Sau!

Antraip tave atseks tik
„taburetė“ ir virvagalys ant kaklo.