žalios pareigos akys
atsuks klaustukų
kupras
minčių atmatos
nepataikys griovin
išpjausi žodį
iš
ten
sugers
asfaltas dangaus
ei debesie gaudyk
paukščio plunksnos
skeletą
niekieno
panagės tavo
žemę kapstys
nes
tylusis badas
mano palydovas
ir
liūdnai kirviai
kartos
ten tuščias lagaminas
pusantro litro
tuščios
erdvės
debesys nuvalgytais
kraštais pro kaminą
išneš mano
žalias pareigos akis

ir vėl niekad
kaip visada
nenutyli
mielas