- Neleidžia manęs. Tikrai niekur neisiu. - Neleidžia? Nė už ką neisiu su ta ožka pasivaikščiot. Tegu apsišika...
- Bet Indre! Tu man pažadėjai!
- Jei leistų tikrai eičiau! Aš nekalta kad mama liepė nė kojos nekelt iš kiemo!
- Nu ir gerai!
Pyp pyp pyp. Na ir gerai. Kas man darbo? Tegu pyksta!
Išdidžiai šypsodamasi nužingsniavau į virtuvę.
- Su kuo čia kalbėjai? - paklausė mama.
- Ai, Urtė skambino. Kvietė į lauką.
- Kodėl nėjai?
- Pasakiau, kad tu neleidai.
- Indre!
- Ką, mama?
Ji persmelkė mane lediniu žvilgsniu ir liepė skusti bulves. Iš stalčiaus išsiėmiau peilį ir atsisėdusi prie kriauklės pradėjau darbą. Girdėjau laiptų girgždėjimą. Tylų. Taigi - tėtis, ne mama.
Vakare būtinai reikės nueiti pas Urtę. Juk Audrius atvažiavo... Bet ką aš čia apie Audrių. Juk man Simas patinka. Na, bent jau taip visiems tvirtinu.
- Indre! Atnešk skalbinius iš lauko!
Indre Indre, Indre Indre... Už ką aš? Juk nieko nežudžiau!
Na, gal musę ant lango ar tarp paseilėtų pirštų. To juk tėtis išmokė. Suglaudi nykštį ir smilių per antrą sanarėlį ir paseilėji tą tarpą. Tada tereikia palaukti nutūpusios musės ir vos ji įlys giliau, makt, suspaudei ir turi pagavęs musę už kojos.
Mažesnei labai patikdavo taip išdykauti. Bet nežudydavau pagautų musių. Dėdavau į trilitrinį stiklainį ir sandariai užsukdavau. Kad tėvai nepyktų buvau jį paslėpusi viename iš agrastų krūmų, bet kur tau ilgai išslapstysi, atėjo laikas agrastus skint ir rado. O tuomet jis jau ir artipilnis buvo, oi skaudėjo užpakalį po to...
- Indre!
- Ką, jau ir pasvajot nebegalima?!
- Greičiau!
Greičiau, greičiau... Juk nenumirs tie padžiauti drabužiai.
Apklotai? Nemaniau, kad mama juos skalbė.
Sunkiausia vaikystėje būdavo lankstyti drabužius. Nudžiaustydama visad mesdavau vieną ant kito krūvon, po to šiaip ne taip viską suimdavau ir barstydama nešdavau į kambarį. Aišku, mamai dvigubas darbas, bet ji nepykdavo.
O dabar - išaugau. Kiekvieną drabužį nuėmus išpurtau, sulankstau ir dedu į vieną iš trijų krūvų. Savo prie savo, mamos prie mamos, tėčio prie tėčio. Mes net savo patalynes turim, taigi susimaišyt neįmanoma.
- Ačiū, Indre. - padėkojo mama.
Apsimestinai nepatenkinta apsisukau ir susiruošiau eiti pro duris bet mama vėl šūktelėjo mane. Atsisukau. Ji priėjo, apsikabino ir pabučiavo.
Mane net šiurpas nukrėtė. Kažkoks neįprastas šleikštulys. Na, bet...
Vėl nušokau nuo devinto laipto.
- Indre! Kada nors tikrai užsimuši taip bešokinėdama!
- Nelaužyk laiptų! - Tėtis??? Nemaniau, kad jis kambaryje. Hm... Kitąkart būsiu atsargesnė.
Išėjau į lauką ir atsisėdau ant rausvų verandos laiptų. Stebėjau kaip maža musė ropoja mano plikomis kojomis. Šyptelėjau, paseilėjau pirštus ir palaukiau. Netrukus jau turėjau ją pagavusi už vienos iš kojų.
Nubėgau į rūsį, paėmiau vieną trilitrinį stiklainį ir įleidau ten siaubo apimtą musę. Tada užsukau ir patenkinta nunešiau į vieną iš agrastų krūmų...