Čia už stiklo tik fosforo veidas.
Mėnesiena tvoras surakino
Ir ant lūžtančio ledo paleido
Liūdną šunį nuo vargo grandinių.

Lekia, lekia – takai nesibaigia.
Mėnuo mėto šešėlį po kojom.
Čia dar būdamas mažas jis žaidė
Ir mėnulį baloje aplojo.

Ko jis ieško, negrįžta į būdą?
Ko taip šuniškai žvelgia į dangų?
Argi jam atitrūkusiam liūdna?
O gal jis ko ieškojo neranda?

Tik prieš rytą įšliaužia į būdą
Toks pavargęs, net mušdamas šonais.
Išmainytų jis kaulą iš bliūdo
Į kriaukšlelę sudžiūvusios duonos.