Smėlio laikrodžių smiltys
Besisukdamos į vakarus skėsčioja
Sekundinėm rodyklėm
Tarsi rankom.
Šilkiniai Nerimai,
Parimę ant tvoros,
Lūkuriuoja,
Kol sekmadieniais
Kaimynų katinas savo dubenėly
Lakina penkiolika mano Ramybių,
O broliai, juodvarniais
Po užsienius išsilakstę,
Sugrįžta pavieniui
Popierinėm raganom.
Ir retkarčiais
Po langu virpa drebulė
Tarsi išdavus mylimą.
Galėtų davatkos ją baisiai iškeikt,
Jei mokėtų žalioji mylėti (s).

Gerai, galvoju, kad daugiabučiai
Geltonom akim daug mato.
Kitaip nei žmonės.