mano saulė iš kiečiausio akmens
         jau tūkstantmečiai kai šviečia
                   žmonėms sugulusiems bėgiais

                   šiaurėj baigiasi kelias
         kur atstumą matuoja šviesmečiais

ten berniukai basom kojom
           bėgioja per sniegą
               o ant blauzdų mažytės svastikos

               šaltos upės teka iš jų pėdų
           ir viskas ką palieti – virsta titnagu