Su vasarinių aviečių sauja
Neišgyvensi savo ilgesio ramadano.
Naktį nepersijuoksi, o ir neužmigsi.
Iki pietų tyliai arktines rožes blakstienom
Raižysi.
Bandysi išlikti blogesne,
Bet ne pačia blogiausia.

Arktyje kurpės gyvsidabrio užšals –
Amžinas apavas Tavo karščiuojančioms kojoms.
Jei pingvinai po savo sparnais priglaus
Ramadano povakariui –
Aviečių nerasi.
Ir naivus žvilgsnis – ne už veltui.

Ramadanas visų, o ne Tavo, liūdnoji,
Bet netarti nė žodžio dykumoj šviesioj
Negali.
Gal todėl, kad kitų lūpos užsiūtos ir
Žandikauliai kaip nematomi žvilgsniai
Trina avietes negalimas.

Geriausia išeitis, juk pati žinai – bėgiai
Su stotelių taškais, kurių nematai.
O Tavo toliaregis žvilgsnis užkliūna
Už varnos, vietoj aukso nešančios
Uogas.

Ar betikslis įšūkis protui
Tave žavi ir padeda?
Nebijai paklysti tarp reikia ir
Draudžiama?
Na, žinoma, pati žinai:
Pačios sukurtos taisyklės
Nelaužomos, o lipdomos
Į ilgų geležinių blakstienų bėgį,
Kur kelias kaip rožė.