Tu – išeit negali, aš negaliu pasilikt.
Greitai sniegas nutirps, bet vasara dar toli.
Pasibaigė žiema, už lango šlapia ir niūru,
Laša vanduo nuo medžių ir stogų.

Mes stovim erdvėje, kurios nematom,
Erdvėj, kuri paskęsta akyse.
Ir laiko upė teka, mes ten skęstam,
Sugrįžt laike gali tik mintyse.

Dydysis ratas sukas, viskas keičias.
Atėjus laikui mus pakeis kiti,
Nei geresni, nei kvailesni,
Taip pat kaip mes po vandenį braidys.

Du žaisliniai lokiai vaikšto po balas,
Du žaisliniai lokiai nieko negali suprast.

Tu pradedi matyt, kaip bėga laikas.
Likimas ir laukimas aukos jam.
Tu pradedi suprast, kas skleidžia šviesą,
Ir bus šviesu, kol nesutems.