Iš kelionės apsvaigom pamatę, kas puokštei nutiko,
Nužydėjus ant šventės stalų veidrodinėj pily.
Ten susikeitėm vietom – ir melo spalvų nebeliko,
Nors aplink smėlio ochra šnabždeno, kad jau svetimi.

Tu mane pasikėlei, kai vėjas nuraškė ir teškė
Lyg parduotą nešei į tą salę, kur šoka nuogi –
Aš buvau tik pajuodus laukinė, nesirpusi braškė.
Tu – karalius agurkų, manęs neįmatęs nakty.

Mes dabar keičiam drobes ir grimą, karolius ir skėčius,
Liejam priekaištų upes su rėčiais žodžius rinkdami.
Mes abu vėl karaliai,  abu vėl sudžiūvę valstiečiai,
Nors susikeičiam vietom, bet liekam vis tiek svetimi.