Smarkiai lijo. Augustė tupėjo susirietusi po skėčiu ir nepatenkinta stebėjo didelius lašus. Vasariniuose bateliuose kliuksėjo vanduo. Buvo nešalta, tik maloniai vėsu.
Žmonės, prilipę prie langų, stebėjo ją. Ji ėjo viena tuščia gatve, jos kulniukai vis barkštelėdavo į grindinio akmenis šaižus aidas pasklisdavo po visą gatvelę. Visos tos akys skverbte skverbėsi į ją.
Augustė žingsniavo ypač lėtai. Žiūrėjo tik į akmenis po kojomis ir įkyrius lietaus lašus, krintančius nuo skėčio kraštų.
Staiga kažkas šaltas apsikabino jos koją. Augustė stryktelėjo ir nustėrus pažvelgė į “gyvį” – tai buvo mergaitė.
Augustė nedavė jai daugiau nei penkerių. Šlapi marškiniai buvo prilipę prie jos kūno, kojos net pamėlusios iš šalčio. Didelės, rudos akys į ją žvelgė su tokiu grauduliu, kokio Augustė nebuvo mačiusi.
- Kas tu? – neklusniai ištarė mergina.
- Šalta…- suverkšleno mažylė.
Augustė nusivilko savo rožinį megztuką. Uždėjo jį mergytei ant pečių ir šiltai ją susuko. Tada pakėlė ją ant rankų. Nebuvo ką daryti – po lietumi megztinis būtų greitai peršlapęs.
- Kuo tu vardu? – perklausė Augustė.
- Milė…
- Gal Emilė? – nustebusi pasiteiravo.
- Ne, Milė, mama mane taip vadino. Milė Gilė.
- Gerai, Mile Gile, kur tavo namai?
- Aš nežinau… O tu kuo vardu?
- Aš – Augustė. Augustė. – atsakė.
- Augustė…
- O kur tu gyveni?
- Mes gyvenom ten, toli, bet vakar ugnis paėmė mūsų namą. Sudegė. Ir mamos nėra…
- Neverk, ša, ša… - Augustė ramino mažylę. – Eime, eime pas mane namo…
Lietus vis dar barbeno į skėtį. Bet Augustė jau linksmesniu veido žingsniavo namo. Ji buvo laiminga.
- Mam, aš jau namie.
- Matau. O kas ji? – paklausė motina ir dūrė pirštu į ant Augustės pečių snaudžiančią mergytę.
- Milė. Sutikau gatvėje. Čia ta mergytė, kurios globėja vakar žuvo gaisre. Morkūnienė, regis.
Mama irzliai apsuko garbaną aplink pirštą.
- Morkūnienė, sakai… Aprenk ją savo išaugtiniais drabužiais. Šiandien jau per vėlu skambinti į vaikų tarnybą. Pirmadienį.
- Gerai, mama. – Augustė su palengvėjimu atsiduso ir ėmė kopti į palėpę.
Netrukus Milė jau buvo su puikiomis kelnėmis ir dailiais marškinėliais. Išaugtinės Augustės šlepetės puikiai tiko ant jos mažų kojų.
Augustė pasodino Milę ant kėdės prieš didelį, seną veidrodį ir ėmė ją šukuoti. Kaštoniniai plaukai siekė mergytės juosmenį. “Ne veltui Milė - Gilė” pagalvojo. Kuo ilgiau ji šukavo, tuo labiau garbanojosi plaukai. Netrukus visa galva buvo pilna garbanų. Milė nusijuokė.
- Kas yra? – nustebo Augustė.
- Gilė, - atsakė.
Besijuokdama mergaitė pašoko nuo kėdės ir nulėkė laiptais žemyn. Įbėgusi į virtuvę ji stipriai apsivijo mamos koją. Augustė įšoko paskui ir nustebo pamačiusi besišypsantį mamos veidą.
Mama retai šypsodavosi. Po tos dienos, kai jai diagnozavo vėžį, ji vaikščiojo liūdnesnė nei įprastai. Augustė jau gerą pusmetį nebuvo mačiusi jos šypsenos, o štai – kažkokia gatvėje pasipainiojusi pypliukė priverčia ją išsiviepti nuo vieno lūpų kampo iki kito.
- Nori blyno? - Paklausė mama.
- O uogienės bus? – su viltimi paklausė Milė.
- Bus, bus – nusijuokė mama ir padėjo didelę lėkštę su blynais.
Augustė stovėjo tarpduryje ir įdėmiai stebėjo, kaip mama su Mile tepė ant blynų mėlynių uogienę ir juos suko į ritinėlius. Paskui mėlynuotais pirštais paišė ant stalo širdeles ir linksmai viena kitai šypsojosi.
Augustė apsisuko ir susiruošė eiti.
- Ei, Auguste, nuvalyk stalą, gerai?
- Gerai, mama.
- Ir indus suplauk.
- Gerai.
Kažkas Augustėje dingo. Kažkoks prisiminimas. Ji bandė jį prisiminti, bet jai nepavyko – nes ji net nežinojo kas dingo. Tiesiog juto, kad kažko nebėra.
Indai barkštelėdami gulėsi ant rankšluosčio. Iš čiaupo bėgo šiltas vanduo ir raminamai veikė Augustės rankas. Bet jos viduje virė audra.
Nustelbdamas vandens, atsimušančio į kriauklę, šniokštimą, per visus namus nuaidėjo skardus mamos juokas. Augustė nebeištvėrė.
Dabar didelės ašaros, kaip tas lietus, ritosi jos veidu. Įkyriai ir nemandagiai – neatsiklausęs, ar reikia, ar galima… Tiesiog ritosi ir ritosi ašaros.
Augustė padėjo į vietą paskutinę lėkštę ir apsisukusi išėjo. Svetainėje ant sofos sėdėjo mama, o ant fotelio susirietusi gulėjo Milė. Televizorius rodė kažkokią įkyrią vaikišką laidelę apie nykštukus.
Augustės širdį suspaudė pavydas. Tai buvo jos fotelis. Tai buvo judviejų svetainė – mamos ir Augustės. Bet kažkas giliai širdyje kuždėjo, kad viskas gerai. Kad taip ir turėjo būti. Kad kažkas turėjo pralinksminti mamą. Dar vienas mamos juoko priepuolis.
Augustė tyliai užlipo į antrą aukštą ir užsidarė palėpėje.

Drabužiai tvarkingai rikiavosi spintoje. Pro langą besiskverbiantys saulės spinduliai krito ant švariai paklotos lovos ir ką tik išplautų grindų. Kampe stovėjo lėlių namas.
Augustė prisiminė, kai čia buvo jos kambarys. Kai čia buvo jos suknelės, jos lėlės ir jos arbatos komplektas.
Priėjo prie spintos, šiek tiek pasistiebė ir pabandė užčiuopti raktą. Pirštam palietus šaltą metalą Augustė patenkinta šyptelėjo.
Skrynios užraktas dusliai trakštelėjo. Augustė atsargiai pakėlė dangtį. Ištraukė seną mamos vestuvinę suknelę, baltus aukštakulnius ir skraistę. Ji lengvai į juos įlindo, nes žinojo kad mama buvo panaši į ją. Kad ji buvo kaip mama, ne kaip tėtis. Ji buvo gryna mamos kopija.
Atsistojo prieš seną veidrodį. Gaila, kad tėvas nemato. Kai buvo mažesnė, tėvas visad juokdavosi ją pamatęs. O dabar – dabar nėra. Ir Andriaus nėra.
Augustė nepasiilgo brolio. Jai jo netrūko – su dvyniu ji susitikdavo mokykloje. O tėvo – tėvo jai reikėjo.
- Gražiai atrodai.
Augustė šoktelėjo. Tarpduryje stovėjo motina.
- Aš… Aš… Aš nenorėjau…
- Nusivilk. Aš ją saugau, Auguste.
- Gerai.
- Ir daugiau niekados jos neimk, supratai?
- Gerai.
- Paguldyk Milę į lovą. Aš pavargau.
- Gerai. Labanakt, mama.
Trinkt. Jokio “saldžių sapnų, mieloji”. Jokio apkabinimo. Nieko. Augustė ir mama buvo priešingose durų pusėse.
Milė jau senokai knapsėjo nosimi. Susirietusi į kamuoliuką ji žiūrėjo tą pačią kvailą laidą apie nykštukus. Šiuo metu jie maišė didelį katilą mėlynių uogienės.
- Mile Gile, eime į lovą.
- O mama? Aš noriu su mama miegoti!
- Mama jau miega. Eime, Mile.
- Ne!
- Mile!
Mažylė nutilo. Pirmąkart ši gera mergina ant jos rėkė. Mažą širdį suspaudė toks graudulys, kad rodės tuoj plyš iš skausmo. Milė labai norėjo Augustę apkabinti, bet rankos ir kojos neklausė jos paliepimų.
Veidu nusirito sūri ašara. Augustei visad būdavo gaila verkiančių vaikų ar suaugusiųjų. Per vieną sekundę merginos širdis suminkštėjo ir šiltos rankos apglėbė mažylę.
- Ei, neverk, neverk… - meiliai kuždėjo. – Viskas gerai, aš miegosiu su tavimi…
- Tikrai? – šviste nušvito Milės veidelis.
- Tikrai tikrai, - nusijuokė Augustė ir nusinešė Milę į palėpę.

Ryte Augustė prabudo nuo apačioje kilusio bruzdesio. Nusileidus pamatė, kaip vaikų globos namų pasiuntinys krauna į maišus Milei atiduotus daiktus.
- Bet mama… - pradėjo Augustė.
Paskutinį kartą mama glaudė mergytę prie savęs. Pirštu nutildžiusi dukrą ji pažvelgė į Milės akis ir tyliai sušnabždėjo jai į ausį: „Nepamiršk manęs, gerai?“
Milė tik linktelėjo. Tada suburzgė variklis, trinktelėjo durys ir gyvenimas vėl ėmė tekėti sava vaga.
Vakare mama plovė indus, ryte darė pusryčius. Rytais Augustė ėjo į mokyklą, dūko su Andriumi ir vis ta pačia gatve ėjo namo - gal vėl tikėjosi sutikti Milę Gilę. Tą mažą mergaitę, kuri, kaip jai atrodė, buvo mamos angelas sargas...

Vakar vakare valgiau mėlynių uogienę. Prisiminiau, kai kiekvieną vasarą važiuodavom į mišką ir ant laužo ją virdavom.
Tada pasiėmiau lėkštutę ir viską išspjoviau. Aš valgiau „guminę“ mėlynių uogienę. Ji buvo per daug netikra, jog aš patikėčiau, kad tai ta pati uogienė, kurią atsimenu nuo vaikystės...