"Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!"

Galėčiau išplėšti puslapį iš savo sudegusio dienoraščio. Iš nebaigtos rašyti Biblijos. Tačiau durys į stebuklų šalį jau užsidaro. Aš nespėsiu. Nebebūsiu Alisa, mano katė nebebus baltu triušiu, o tėvai kortų valdovais. Momentas. Laiko tarpas per kurį išnyko muilo skonis ir atsirado ramunėlės. Tai neapibūdinama fizikiniais terminai, tai jaučiama. Bet geležinės durys trinktelėjo, o aš likau už jų. Ir vėl kas rytą spjaudysiu savo stiklinius spalvotus rutulius ir juos daužysiu. Žiūrėsiu su pagarba ir šlakeliu pavydo į tuos, kurie žaidžia su savo rutuliais iki galo, nors jie kartais praranda spalvas ir supilkėja... Anot Paulo Coelho kiekvienas turime asmeninę legendą. Aš ją sugadinau, išprievartavau, praleidau pro pirštus. Ji pabėgo kartu su Alisa į Stebuklų šalį.
Vaikystėje mama man nesekdavo pasakų, nekartojo kad mane myli ir apkabindavo tik vilkdama megztinį. Skaityti išmokau iš Tv antenos, o važiuoti dviračiu pasispirdama kojomis. Turėjau draugą kuris nejautė skausmo, kuris niekada neužmigdavo ir kuris atsirasdavo ir išnykdavo tada, kada aš panorėdavau. Mokykloje šypsojausi su visais kinijoje pagamintomis šypsenomis. Stengiausi stropiai mokytis, kad neatsilikčiau, kad tik netapčiau kitokia ir kad pagaliau sulaukčiau iš globėjų(apie tai sužinojau tik 1984-ųjų Naujsųjų metų išvakarėse) palaikymo žodžio. Baigusi mokslus nusprendžiau pailsėti, pasidaryti pertrauką, pauzę, trumpam sustabdyti pasaulį. Man puikiai sekėsi nuo visko atsiriboti. Gyventi su savimi ir savyje, o tiksliau niekur. Buvau jau bepanirstanti į komą, kai pasirodė tai-būtybė paėmusi mane už rankos ir nuvedusi į Stebuklų šalį. Žemės sukimosi mechanizmas pradėjo girgždėti. Saulė švietė skaisčiau, oras tapo tyresnis, o dienos saldesnės. Gatvėje girdėjau muzikos garsus. Ta būtybė buvo panaši į mano nematomą vaikystės draugą. Kartais net pagalvoju, kad tai ir buvo jis. Tai buvo mano trumpa, pačios susikurta pasaka. Alisa Stebuklų šalyje. Tristanas ir Izolda. Romeo ir Džiuljeta. Lancelotas ir Guineverė. Neišskiriamieji tarsi Ieva ir Adomas paragavę uždrautų vaisių. Bet visada tikėjau teiginiu, jog tai kas turi pradžią turi ir pabaigą. Keliems mėnesiams buvau tai pamiršusi. Leidau sau tai pamiršti. Ir galų gale kulminacija. Dangus ima griūti Tristanas, Romeo ir Lancelotas dingo. Išsigando mano svajonės likusias dienas praleisti kosmose ir apsigyventi Marse.
Betoninės sienos nereiškia vien kalėjmo. Dievas man davė žodžius, bet neparodė kaip reikšti mintis. Šaltos akys. Kai galva sunki, o tu negali rėkti. Negali klauptis ant kelių ir melsti atleidimo. Nes niekas tavęs negirdi, neskaito tavo minčių. Atidaviau kūną amžinam įšalui. Paaukojau apaštalams. Jie kas rytą man duoda tablečių. Net nežinau nuo ko jos. Nežinau kodėl mano kambaro sienos baltos ir minkštos, nežinau kodėl visada vilkiu tik naktinius marškinius ir kodėl mano kiemas aptvertas tvora. Bet žinau, jog mano vaikystės draugas visada greta manęs. Aš jį užuodžiu, užuodžiu smėlio ir lauko kvapą. Jis įstrigo mano gyvnimo variklyje. Aš spjaudau stiklinius rutulius ir juos daužau, nes nebeturiu kur su jais žaisti.
Vieni ateina, kiti išeina. Vieni padovanoja gėrį kiti blogį, nors ir gerį ir blogį laikau sinonimais, tačiau nėra kitų žodžių tam apibūdinti. Skausmas, kurį pamiršti iškart, ar tas, kuris lydi tave žemyn. Dėl visko kalti žmonės. Aš neprižiūrėjau savo gyvenimo tako. Neroviau piktžolių ir nesodinau ramunių.
Plaukiodama rojuje buvau sustojusi. Trumpam išėjusi iš savęs. Ir likusi dviese, su žmogumi, kuris ne tik nužudo, bet ir nuveda į pragarą.