Likau su savo mintimis. Žiūrėjau į lietaus lašus, slystančius stiklu. Kiekviename tarsi kitas pasaulis. Mintyse išsitraukiau fotoaparatą ir padariau nuotrauką, pakišau po mikroskopu – juose plūduriavo tyla. Lašai pilni tylos.

Šiandien pati jaučiuosi tarsi tyla labai trapia membrana – tereikia prisilietimo, ir pratrūksiu verkti. Atsistoju, užsimetu ant peties rankinę, stumtelėjusi sunkias stiklines duris tylomis įsmunku į artimiausią išėjimą. Nieko nenoriu matyti. Lengviau atsikvepiu užsivėrus lifto durims. Stoviu viena, tyrinėdama plieninę sieną. Nedrįstu galvoti, bet trokštu, kad šitos durys užstrigtų, niekas nepastebėtų, likčiau čia sėdėti kažkur vidury pastato, uždaryta, atitverta, paslėpta. Įkvėpus išeinu į gatvę, stengiuosi kuo greičiau įsimaišyti į nepažįstamų žmonių minią. Bijau civilizacijos. Kas yra sociofobija? Gal susirgau šia liga? Eidama galvoju apie vienišą tuščią kaimo kelią, siūruojančias rudenines smilgas, vėstantį orą. Vienatvę, kiek tik akys aprėpia. Eidama galiu verkti, juoktis, dainuoti, kalbėtis – niekas nematys ir negirdės, nesulauksiu klausimų, atsakymų, žvilgsnių. Galėsiu tiesiog parklupti į samanas, įremti galvą į žemę ir mąstyti apie savo vienatvę, leisti mintims išsisunkti iš manęs, leisti tylai įeiti į mano vidų sielą, kad nepajėgčiau nieko mąstyti, suvokti, parkrisčiau iš nuovargio ir užmigčiau.
Įdomu, ką žmonės galvoja, matydami mano stiklines užsigalvojusias akis, gal ir kojas dėlioju kažkaip ne taip? Tampu vis labiau pažeidžiamesnė.

Kas yra bendravimas? Kartais atrodo, kad katė mane labiau supranta nei žmogus. Žinai, bijau žmonių, sakau katei. Ji murkdama šokteli man ant kelių ir tvirtai įremia drėgną nosį man į skruostą. Tu tokia šiurkšti, vargšė laukinė katė. Kažkas tau išspyrė ir koją, ir dantį, o dar randas už ausies. Vargšė trikojė.

Mes sėdime ir žiūrime per langą į pilkas betonines balkono grindis, kol pradeda temti. Paskui išsiskirstome kiekviena sau – nenorime pernelyg suartėti. Šiandien nenoriu niekam atsiverti.