Mišioms įpusėjus moteriškė atsistojo ir ilgai stovėjo pasisukusi profiliu.
Jos nosimi tekėjo krikščioniško prakaito lašai.
– Ei, kumele, velniop, kad Tave po skriptum! Pasitrauk! – šūkčiojo pasipiktinę kaimynai.
Atrodo, dėl Dievo padarytų viską.
Moteriškė vis dar stovėjo ir nė netoptelėjo mintis jai pasitraukti.
Šitaip ir kelnės geriau išdžius, ir Dievas atsistojusius Žemės „angelus“ geriau mato.
Iš maldaknygių mėto – vistiek stovi.
It kuolas įbesta.

Kunigėlis atsistojo, visus peržegnojo, pamojavo savo balta rankele ir tarė :
– Brangieji miestelėnai, kviečiu Jus paaukoti į Dievo vaikų fondą. Jis skirtas restauruoti bažnytėlei, savo gerovei, širdžiai parodyti.
Saldi šypsena dar ilgai nedingo iš krikščioniško ir būtinai balto veido.
Kaimiečiai, miestelėnai susižvalgė, apžiūrinėjo aplinkinius ar kas ruošiasi ateiti ar ne.
It kvailio batai buki, seilės nutysę.

Atėjo lauktoji diena, kai į bažnytaitės kiemą visi rinktis turi.
Susirinko daugelis, išskyrus visus.
Taip myli ir gerbia bažnyčią, kad apsidairius kiek krikščionių namuose pamatome.
Štai Virga paslapčia skalbinius pro langą džiauna.
Virgis žmoną – perekšlę muša ir gaidžio koją suėsti liepia.
Aldona namą stato viena pati.
Vacys rodo meilę meilužėms.
O vargšelė Mis, stovėjusi prieš kolpyčią vis dar tebestovi. Dievą gerbia, varva nuo Dievo gerbėjų skreplių.

Puikūs šio miestelio ar kaimo žmonės. Nemunėlio.
Tokio tyro it kekšės širdis.
Tikinčių ir atsidavusių Žemei, žmonių kaimo.



– Ei, Sena perekšle, pasitrauk nuo koplyčios. Dievas mums nepadės, – vis rėkė Vacys, giliai pasinėręs į gėrį.

Dėl Dievo viską padarysime.


                                             ***


Vacys stovėjo. Stovėjo tarpduryje ir žvelgė. Nekaltas žvilgsnis įsistebeilijo į Aldoną. Susiraukė it senas kuinas ir staiga nukreipė akis į virtuvės kalendorių, kurį puošė tikros moters veidas. „Va čia tai moteris“, visad sakydavo Vacys.
Tenkinasi tuo, ką turi.
Troboje vyravo tamsa. Prieina, spaudžia šviesos jungiklį ir keikiasi be proto, daužo daiktus. Šiaip bando pasikarti.
Neveikia.
Aldona sėdėjo ir mezgė.
Vacys :
– Išprotėjai? Juk šiandien prasidėjo adventas. Kiaule tu ištešlėjusi.
– Vacy, juk žinai, kad šiuose namuose tu tik idiotas, kuriam leidžiama tik dirbti, – pasišaipė ir juokėsi kol nualpo. Keistuolė.

Vyriškis padegė namus.
– Štai tau, aš ne tik viskas šioje Žemėje, bet ir autobuso vairuotojas, bufetininke, – pasipiktino Vacys.

Susirinko visi: ir motina Virga, ir arklys, ir Silvos šlepetės.
Užkūrė laužą, užgiedojo bažnytinę giesmę, užsikąsdami mėsingais Aldonos kumpiais.

Štai kaip prasideda, mūsų, tikrų krikščionių adventas.

                                          ***

Mėnulis niekad taip nekaitino kaip šiandien.
Veidas sustingęs it šuns, negalinčio grįžti namo, nes didžiausias jo priešas, o kartu ir draugas, tvos kirviu šiknon.
– Aš ir esu šuva, paklydęs miesto kanalizacijos tuneliuose. Aš ir esu tas išrinktasis Vacys, kurį Jėzus pasiuntė Aldonos širdį užkariauti. Aš ir esu vienintelis ir nepakartojamas – Vacys. Grakštus ir viliojantis kaip mano prosenelis Virgis. Aš – patriotas.
Užmigo. Miesto vaikiūkščiai apžiūrinėjo jo batus, lietpaltį. Žiūrėjo kaip senio akyse lietaus vanduo kaupėsi.
Bijojo didysis mūsų patriotas namo koją kelti. Žinojo, kad vos tik grįžus skalpą moteris nurėš. Ir ne bet kuo. Peiliu, kur pernai pats Kalėdoms nupirko. Peiliu, kurio bukais ašmenimis ne vieną padlaižį į karstą įvertė. Kaimyną Anatolijų už tai, kad kvailino. Kaimyną Matą už smulkius darbelius, pažeidusius Vacio orumą.
– Ir še tau. Guli vienišas it Nemunėlio kaimo vairuotojas po tiltu. Guli ir pūni lietuje, Lietuvoje. Su smirdinčiais vaikais. Ne savais, – netyčiomis prasitarė sąžinė.
– Tylėk, – trypė kojomis. – Tylėk ir nedrįsk daugiau prasitarti.
Tyla.
Paklusnumo viršūnė. Sąžinė išnyko. Jos nė nebuvo.
Vacys atsistojo, ėmė draskyti drabužius, šokinėjo ir galų gale pasikorė ant ąžuolo – tikro lietuviško simbolio. Simbolio, kuris simbolizuoja tikrą stiprybę, neišblėstančią sąžinę.
Batraištis ilgai nelaikė kaulų maišo. Nutrūko sulig ta sekunde, kai mirė. Net be sąžinės lašiniai daug svėrė.
Kitą dieną Vacio dvokas pasiekė visus. Aldoną, Virgą. Tos it išprotėjusios ėmė lakstyti, ieškoti senų Vacio drabužių, kuriais užkaišė langų plyšius.
Teko kaimynams laidotuves rengti. Visi verkė atsistoję prie ąžuolo. Medžio gaila, o šaunus buvo.


                                           ***