Tu taip toli...
Girdžiu nebylų vėjo aidą,
Nerimstančias bangų mintis.
Tu taip toli...
Matau tik stiklą – tarsi laiptus.
Einu – krentu ir kylu su ugnim.
Einu į tylą – pasaką – o gal nežinomybę...
Tiesiog einu – nes liepia taip širdis.
Einu į Tavo šauksmą, atsiliepus
Į paukščio klyksmą, nerimą ir ilgesį vilties...
Nors Tu toli...
Už tūkstančio sustingusių varveklių,
Už amžinybės ir nakties...
Bet aš einu – klumpu ir kylu –
Lyg pamišusi akla mergaitė
Einu tikėdama Tavim.
Avija
2008-09-17 14:16:41
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kielė
Sukurta: 2008-09-23 14:29:19
Svarbu - ėjimas. Sunkus, jausmingas, viltingas. Kaip visas gyvenimas. Visiškai nesvarbu - toli ar arti. Nekartočiau "Tu taip toli...", užtenka pradžioje. Gražus ėjimas.
Anonimas
Sukurta: 2008-09-17 19:58:20
Kvepia meile, šiltais jausmais. Nuostabu, kad juos sugebi išreikšt eilėraščio eilutėmis xD
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-09-17 17:57:45
Nors Tu toli...
Už tūkstančio sustingusių varveklių,
...gražios poetiškos eilutės...
Anonimas
Sukurta: 2008-09-17 17:46:12
Pabaigoje lyriniam subjektui suteikiama per daug skausmo, per didelis svoris mergaitei - aklumas ir beprotystė. Nepatiko, kad tiek daugtaškių - galima sklandžiau, glausčiau ir be jų. Kažkaip iš viso posmo nepasakytum, kad veiksmas žiemą, tačiau varvekliai apie tai užsimena - reikėtų pagryninti idėjas, vaizdus.
Vartotojas (-a): Neko_me
Sukurta: 2008-09-17 16:51:40
patiko sklandumas ir lengvumas
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2008-09-17 16:34:23
Einu-krentu ir kylu su ugnim
Einu į tylą-pasaką - o gal nežinomybę...
Tai ir yra ėjimas per gyvenimą.