ne, nepriimu jokio dangaus
ir jokių angelų – marioniečių
mano nerimo sutemos plauks,
ir jose slops dejonės koketės
nejučiom glausiu tai, ką turiu
tiktai tiek, kiek pralošus dar liko
priešai bus jau sustoję po du
ir po du iškilmingai nuplikę
pasileisiu peruko kasas
ir linksmai nulinguosiu į mirtį –
niekas kitas manęs nesupras
gal tik tas, kas prakeiktas ir girtas
mažas šuo pakrante nulydės –
jam įpildavau, pamenu, pieno.
jis, kvailelis, šiandien nusidės,
pasiskundęs žvaigždėm, kad vėl vienas.